Sugrįžimas. Burtininkai-20

„Negi ir aš taip bjauriai šypsausi? “ – galvojo Gaišė, stebėdama Didžiąją Ladą.
Didžioji Lada, soti ir patenkinta, stovėjo įsisprendusi į šonus ir žiūrėjo į Varinę gyvatę. Ji buvo bjauriai išsišiepusi, kas nežadėjo nieko gero. Kova nebuvo ilga. Auka pasistiprinusi Didžioji Lada greitai sudorojo Varinę gyvatę. Nepadėjo nei anos jėga, nei magija. Jėgos Didžioji Motina turėjo daug, o magija jos visiškai neveikė.
Nusukusi šliužo galvą su pasigardžiavimu ją prarijo. Tada pasisuko į Gaišę:
    - Gal ir tu, sesule, nori?
Gaišė pasišlykštėjusi suraukė nosį, tačiau atsakė mandagiai:
    - Ačiū, mieloji. Aš soti.
    - Kaip nori, - gūžtelėjo pečiais ir akimirksniu sudorojo ilgą gyvatės kūną.
Keturių kiaušinių voliojosi jau tik lukštai. Septynis deivė prarijo nė nemirktelėjusi. O paskutinį, kuris dar nesiruošė skilti, įsidėjo į užantį.
    - Padėsiu į vietą, - pasakė kairioji galva. – Bus nauja Varinė gyvatė. Normali.
Paskui abi patraukė ieškoti keturių jau išsiritusių gyvačiukų. Bet surado tik du. Kiti du lyg skradžiai žemę prasmego. Du rastuosius Didžioji Motina prarijo su tokiu pat pasigardžiavimu.
    - Ar ieškosim kitų dviejų? – paklausė kairioji galva.
    - Ne, - burbtelėjo dešinioji. – Kam reikia, sugaudys pats. Aš jau soti.
    - Aš irgi.
Abi galvos palaimingai apsilaižė.


Naktį įvyko Didysis aukojimas. Senieji Mėnulio šventyklos žyniai dar saugojo pasakojimus apie šį ritualą.
Visą popietę vaidilutės ir žynės plušėjo ruošdamos apeiginius valgius. Žyniai ir vaidilos ruošė aikštę aplink aukojimo akmenį. Sukrovė aukštą laužą iš kadagio, liepos ir beržo šakų. Visą aikštę apkaišė jaunais berželiais. Aplinkui visą aukojimo aikštelę liepsnojo deglai. Aukojimo akmenį nuplovė Šventojo šaltinio vandeniu. Vyriausias žynys pagalando aukojimo peilį. Jau visai vakare moterys išrinko pačią dailiausią vaidilutę. Nuprausė ją rasos vandeniu. Iššukavo šviesius ilgus plaukus. Apvilko ilgu baltu lino rūbu, o ant galvos uždėjo baltų ramunių vainiką.

Vai, laduto, rūtele,
Rūtele žalioji.
Vai, laduto, rūtele,
Rūtele žalioji.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.

Eisim, sesės, laduto,
Žaliojon girelėn.
Eisim, sesės, laduto,
Kadagio šakelių.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.

Eisim, sesės, laduto,
Žaliajan kalnelin.
Sesutėlės, laduto,
Sukrausim lauželį.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.

Mes papuošim sesutėlę,
Lada, ladutėla.
Baltai apvilksim,
Lada, ladutėla.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.

Mes išleisim kaseles,
Laduto, laduto.
Iššukuosim plaukelius,
Laduto, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.

Mes nupinsim vainikėlį,
Lada, lada, laduto.
Ir uždėsim ant galvelės,
Lada, lada, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.

Tu neverki, sesule,
Lada, lada, laduto.
Neliek graudžių ašarėlių,
Lada, lada, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.

Tave šaukia didi Lada,
Lada, lada, laduto.
Visų mūsų motinėlė,
Lada, lada, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.
Lada, ladutėla, ladutėle, laduto.

Didžioji Lada sėdėjo ant kalvelės priešais šventyklą ir lingavo į giesmės taktą. Giesmė buvo sena. Labai sena. Beveik tokia pat sena kaip ir Didžioji Motina.
Aukojimui skirta vaidilutė žengė minios priekyje. Jos veidas buvo baltas kaip ir lininis drabužis. Akys – pilnos ašarų. O bekraujės lūpos virpėjo nuo tramdomos raudos. Ją lydėjo šokančios vaidilutės. Visų jų drabužiai buvo juodi kaip žemė ir siuvinėti saulės spinduliais. Galvas puošė raskilų vainikai. Paskui šokėjas ėjo vaidilos, vilkintys žydrais tartum vasaros dangus drabužiais. Apsijuosę sidabro juostomis, simbolizuojančiomis vandenį. Vaidilučiai mušė ritmą būgneliais ir giedojo. Paskui ėjo vyriausiasis žynys. Vilkėjo kraujo spalvos drabužį, gausiai siuvinėtą auksu ir sidabru bei puoštą brangiaisiais akmenimis. Toliau žengė du jauni žyniai. Vienas nešė aukojimo peilį, kitas – deglą. Ir baigė eiseną būrys žynių ir vaidilų, pasipuošusių aukso spalvos drabužiais.
Tai buvo didelė šventė ir didelė garbė. Būti paaukotai Didžiajai Motinai. Apie išrinktąją pasakos legendas ir seks pasakas, dainuos dainas. Apie paskutinę auksaplaukę auką Ladai. Tik kas jai iš tos garbės? Jos jau nebebus. Ir Luokis jos jau nebepaims į žmonas. O tėvo karalystė kadai dingo Varinės gyvatės nasruose.
Ir Tyrutė prapliupo nevaldoma rauda.
Didžioji Lada staiga nustojo linguoti į vis dar aidinčios giesmės taktą. Ji įbedė žvilgsnį į būsimą auką. „Ir ko ji rauda? Argi tai ne garbė, kad ją auka išrinko? Graži… Žinoma, ne tokia graži kaip aš ir kiti Chaoso vaikai. Bet graži…“
Jaunąją vaidilutę jau atlydėjo iki aukojimo akmens. Jau užkėlė ant jo. Vyriausias žynys jau užsimojo peiliu…
    - Stok! – staiga sugriaudėjo Lada.
Visi taip ir sustingo, nustėrę iš baimės. Giesmė užlūžo. Lada pasilenkė virš aukos, drebančios ant šalto akmens.
    - Kas tu tokia?
    - A… aš… vai-vaidilutė… - vos išspaudė ši.
    - Žinau, - prunkštelėjo abi galvos. – Vardą sakyk. Ir kokia kilmė?
    - Aš esu Tyrutė. Tyrų karaliaus duktė. Tik… tik karalystės jau nebėr.
    - Kaip nebėr? – vėl sugriaudėjo.
Visi atsitraukė. Net vyriausias žynys. Tarėsi darą tai iš pagarbos. Tačiau kojos iš baimės linko ir nenoromis nešė tolyn. Jei nebūtų bijoję bausmės, tai būtų lėkę visi kur akys mato. Tik ar toli pabėgsi nuo Didžiosios Lados?
    - Aš nebuvau namie, kai… kai Varinė gyvatė… - toliau Tyrutė kalbėti nebegalėjo. Ją smaugė ašaros.
Lada susimąsčiusi klestelėjo ant kalvelės.
    - Matai kaip, - sumurmėjo panosėj dešinioji galva.
    - Taigi, lyg ir mano kaltė, - pritarė kairioji.
    - Kaip ten Dvisielė sakė?
    - Aš juos išperėjau… Lyg ir tiesa.
    - Nelabai bepamenu.
Niekas nedrįso sujudėti ar kvėptelėti garsiau. Visi laukė. O Didžioji Lada vis dar galvojo. Jos mintys lėtai plaukiojo abiejose galvose. Ir ji patyliukais tarėsi su savim. Pagaliau Didžioji Motina apsisprendė ir sugriaudėjo:
    - Paleiskit ją! Tegul pratęsia savo giminę, kad viena beliko. Ar sužadėtinį turi?
    - Turiu, jei per šią sumaištį nežuvo.
    - Na, menka bėda. Kitą susirasi, - burbtelėjo kairioji galva.
    - Ar myli jį? – staiga susidomėjo dešinioji.
    - Kad… aš… - sumikčiojo mergina. – Aš jo nė nepažįstu. Visi sako, kad dailus jaunikaitis. Tik…
Tyrutė užsikirto. Meluoti nedrįso. O sakyti tiesą bijojo žynių.
    - Na? – griausmingai pareikalavo atsakymo abi galvos.
Tada Tyrutė pasiryžo:
    - Jis pas žynius mokėsi ir…
Baigti jai nereikėjo. Abi deivės galvos prapliupo griausmingu juoku. Ji mojavo rankomis, plojo katučių ir trypė kojomis. Rodos, jai buvo labai linksma. Užtat žmonėms tapo visai striuka. Pakilo vėjas, drebėjo žemė. O kur dar kurtinantis triukšmas. Žmonės prarado nuovoką. Ir lengviau atsikvėpė tik tada, kai Didžioji Lada baigė linksmintis.
    - Aišku, - tarė ji pagaliau, šluostydamasi nuo juoko ištryškusias ašaras ir dar kartą nusikvatojo. – Gerai. Tu laisva. Jei rasi tą savo sužadėtinį, pasakyk jam… pasakyk jam, kad žyniai irgi neviską išmano. Tegul klauso tavęs. Ir viskas bus gerai.
Tyrutė skubiai nušoko nuo aukojimo akmens, žemai nusilenkė ir puolėsi dėkoti:
    - Dėkui tau, Didžioji Lada! Niekada…
    - Eik! – pyktelėjo dešinioji galva.
Didžioji Lada mostelėjo ranka, o kairioji galva pakartojo:
    - Eik, sakau! O tai persigalvosiu…
Tada pritūpė ir ėmė garsiai svarstyti:
    - Va, auką paleidau. Bet valgyti tai noriu. Kaip manai, ką dabar darysim?
    - Valgyti reikia. Būtinai! Sugalvok ką nors! – atsiliepė kairioji galva.
    - Kodėl aš? Kodėl ne tu? Visada turiu už dvi galvoti.
    - Tau geriau išeina.
    - Taigi, kad geriau…
Deivė vėl įsmeigė akis į žmones. Tada ištiesė ranką ir sugriebė vyriausią žynį:
    - Šitas sužadėtinės neturi. Ir karalystės tikriausiai ne. Galiausiai, jis negražus ir senas.
Žmonės sulaikė kvapą, o žynys ėmė klykti nesavu balsu. Tačiau greitai nutilo. Sutraškėjo kaulai deivės gniaužtuose. Pro tarpupirščius sunkėsi kraujas. Deivė palaistė aukojimo akmenį, tada užvarvino ant laužo. Ir pagaliau sumaitotas žynio kūnas dingo dviejose deivės burnose.


Svečių buvo daugiau nei įprasta. Praamžiui iš kairės, kur paprastai sėdėdavo Perkūnas, dabar sėdėjo Didžioji Lada. Šalia jos – Dvisielė. Vėl susirinko Praamžio vaikai ir vaikaičiai. Šį kartą dalyvavo net Perkūno žmona Sergėtoja. Be karo dievų Kovo ir Jundos buvo dar keletas: Giltinė, Medžiojima, Milda, Aušautas ir Gabija.
Visų nuotaika buvo pakili. Nors Žemei padaryta daug žalos, tačiau nieko nepataisomo. Visi linksmai klegėjo, išskyrus Ladą ir Gaišę.
Didžioji Lada tiesiog neturėjo laiko plepalams. Ji kimšo į abi burnas viską, ką galėjo pasiekti ranka. Tik kartais garsiai atsiriaugėdavo ir sumurmėdavo:
    - Skanu… tai skanu… Tūkstančius metų taip skaniai nevalgiau.
Užtat Dvisielė valgė visai nedaug. Sėdėjo susimąsčiusi ir tylėjo. Kartais ji pažvelgdavo į seserį keistu viltingu žvilgsniu.
Pagaliau Lada atsilošė krėsle ir garsiai atsiriaugėjo iš abiejų gerklių. Tada galvos duetu pareiškė:
    - Dėkui, brolau. Tai prisikirtau. Dabar kokiam tūkstančiui metų užteks.
    - Į sveikatą, Didžioji Motin, - atsiliepė Praamžis. – Aš laimingas, kad tau… patiko.
    - Patiko, kaipgi! – garktelėjo kairioji galva.
O dešinioji paaiškino:
    - Per tą laiką, kol miegojau, labai išalkau. Va, Dvisielė sako, kad daugiau žmonių aukų nebebus.
    - Ir gyvulių, sako, greitai niekas nebeaukos, - vėl įsikišo kairioji galva.
    - Ypač man, - užbaigė dešinioji.
    - Pamiršo mane… - liūdnai baigė ir kairioji.
    - Visų mūsų likimas toks, - ramiai atsiliepė Žemyna. – Žmonės susikuria mus pagal savo paveikslą. O paskui mus pamiršta ir kuria naujus.
    - Žinoma, - pritarė Dvisielė. – Niekur nedingsi, Lada. Teks tau išeiti kaip ir kitiems.
    - Nenoriu aš dar niekur eiti! – suirzo Pramotė. – Argi aš ne Didžioji Lada? Argi aš ne visų motinų Motina?
    - Taip, - sutiko Gaišė. – Tačiau likimas bendras visiems. Kada nors Chaosas sugrįš į savo pirminę ramybę. O paskui vėl sukurs tave. Ir mus visus.
    - Kada nors… kada nors… - išdainavo kairioji galva.
    - Aš noriu dabar! – niurgztelėjo dešinioji.
    - Nebūk užsispyrusi, - lyg mažam vaikui aiškino Dvisielė. – Turi išeiti. Tu… Tu juk visų Pramotė. Ir privalai rodyti pavyzdį laikydamasi Įstatymo.
Kairioji Lados galva pažiūrėjo į Dvisielę, dešinioji – į Praamžį.
Tas suskubo pritarti:
    - Taip taip… Tavo pareiga rodyti pavyzdį.
Didžioji Lada ilgai tylėjo. Kiti irgi pritilo: laukė ką ji pasakys.
    - Gal ir jūsų tiesa… - pagaliau burbtelėjo dešinioji galva.
    - Ir kas gi prižiūrės Varinę gyvatę? – pašaipiai paklausė kairioji galva.
    - Nebus kam… - iškarkė dešinioji. – Skystablauzdžiai jie visi.
    - Taigi, - pritarė kairioji. – Bet jie sako tiesą: aš turiu rodyti pavyzdį.
    - Cha! Pavyzdį! Cha!
    - Gerai. Turbūt aš sutinku, - užbaigė diskusiją kairioji.
Slėpdama palengvėjimą ir džiaugsmą Dvisielė tarė:
    - Dėl Varinės gyvatės nesirūpink. Ją prižiūrėti, manau, galės Žemyna. Ji juk Dievų Motina.
    - Taip, - skubiai pritarė Žemyna. – Aš ją prižiūrėsiu. Nesirūpink.
Iš užančio Didžioji Lada išsitraukė kiaušinį, paglostė jį, apžiūrėjo iš visų pusių lyg kokį nematytą daiktą ir ištiesė Žemynai.
    - Imk. Saugok jį. Išperinsi kai ateis laikas. Prieš išeidama ji vėl paliks kiaušinį. Saugok jį ligi kito karto.
    - Būtinai, Didžioji Lada, - švelniai ir atsargiai tarė Dvisielė. – Tu dar turi pasirūpinti savo broliais. Jie irgi pernelyg ilgai užsibuvo čia.
    - Kas? Ar tie mieli pabaisiukai? Jie gi niekam netrukdo! – pasipiktino dešinioji galva.
    - Taigi. Netrukdo… - išknerkė kairioji.
    - Ne visai taip, sese, - irgi atsargiai kreipėsi Praamžis. – Jie… nelaimingi čia.
    - Taip, - nusigriebė Dvisielė. – Pati sakei, kad pabudai nuo jų verksmo ir aimanų.
    - Kad laikote juos uždarę…
    - Negalima kitaip. Nėra kam juos suvaldyti. Negali gi dievai nieko daugiau neveikti, tik prižiūrėti išdykusius Chaoso vaikus.
    - Tai ką daryti? – susirūpino abi galvos ir įsispoksojo viena į kitą.
    - Aš sakau, - neryžtingai pradėjo Dvisielė, - gal tu juos kartu pasiimtum?
Abi galvos džiaugsmingai sulinksėjo:
    - Gerai sakai, sesule. Tu labai išmintinga, Dvisiele. Gaila, kad nepanorai būti deive.
    - Et! – nerūpestingai mostelėjo ranka. – Nenoriu. Pernelyg daug rūpesčių.
Pramotė pašaipiai sukikeno:
    - Šneki… O Didžioji dvikova? Manei, nežinau?
    - Kiekvienam savo, - atrėmė Dvisielė. – Beje, ji gali ir neįvykti.
    - Koks skirtumas? – prunkštelėjo dešinioji galva. – Tada tau, sesule, mano likimas.
    - Aš sakau, sesule, gal pagelbėtum mums? – galiausiai ryžosi.
    - Tau, Dvisiele?! Taigi tu tokia galinga. Dabar Žemėje likai pati galingiausia.
    - Matai, Lada, mes čia Žemėje visokių maištininkų ir netikėlių turime. Tai vienas jų negražų pokštą iškrėtė. Ir, aš manau, tik tu gali padėti.
    - Įdomu… - išmaukė po stiklą vyno. – Pasakok. Aš padėsiu. Kad geras atminimas apie mane liktų. Ho – ho – ho!!!
    - Vienas tų, kurie turi kautis Didžiojoje dvikovoje, žuvo.
    - Tai gražiausia! – prunkštelėjo Lada. – Koks gi jis kovotojas, jei nesugebėjo nuo smulkmės apsiginti?
    - Sugebėjo. Nuo smulkmės apsiginti ji sugebėjo. Tačiau deivė Gadintoja nutraukė jos gyvybės siūlą.
    - Kvaiša, - atsiriaugėjo kairioji galva.
    - Gerai. Šitiek aš galiu, - pridūrė dešinioji.