Meile dar tikiu

Gal tu migla virš upės neramios,
Gal šerkšnas vasario pabiręs beržuos
Kai vėjas sustojusį laiką nešios
Ir saulės lytėjimu sniegą bučiuos?

Akimis gersiu deimanto dulkes
Jos šildo skruostus ir degina lūpas,
Širdis nori šalia atsigulti
To sustojusio laiko, beržuose kur supas.

Kai žvaigždės įšąla naktiniam altoriuj,
Po šerkšno skliautu aš tą laiką jaučiu,
Tiek daug metų tavęs aš ieškot nenustojau,
Tavo kvapą jutau, tavo maldą girdžiu.

Gal tu aidas balsų jau seniai nutylėtų
Kurs nubunda tik speigo gilioj tyloje,
Kai šešėliai ant sniego lyg sielų portretai
Susitinka pašokt jų pačių dainoje?

Aš vis jaučiu - ne tai ką liečiam rankom -
Sustojo laikas virpesiuos žvaigždžių.
Tu tūkstančiais veidų šypsaisi dangui -
Pasauliu netikiu, o Meile dar tikiu.