Amantio amentia

Akys žiba kaip gundantys akvamarinai,
Ryškūs ir tylūs - abejones paskandina.
Rankos, vėsios lyg giliausias šaltinis,
Prisiglaudžia tarsi šilkinis megztinis;
Rausvas lūpas paliečia šypsena -
Kerinčiai šaltakraujiška, bet mylima.

Tyliai prabyla - mano dvasioje kažkas pakyla;
Materija, kurioje sąmonė sustingusi viena...
Subyra vibracija - žodis pakimba tyloje:
Oras lieka įkalintas balso stygose.
Ar tai baimė ledinėse akyse?