Ir po to niekas nesugrius

Nesistebiu.
Kaip lengva pasimesti
tarp dalykų,
kurie vadinami sėkme.

Jis dar gyvas.
Nors jau seniai
rytas nėra pradžia.

Ne žlugęs, dar.
Veikiantis.
Su pinigais.
Su veidu, kurį atpažįsta.
Su balsu,
kurio klausosi.

Iš šalies viskas atrodo tvarkinga.
Net per tvarkinga.
Lyg problema būtų
gerai suredaguota.

Slepiama. Ne.
Ji įtraukta.
Į grafiką.
Į įvaizdį.
Į kasdienybę.

Skamba moderniai.
Priimtinai.
Be gėdos.

Tik pasekmės
visada tos pačios -
nebuvimas.

Ir po to niekas nesugrius.
Nebus tragedijos.
Tik dar vienas vardas,
minimas
atsargiai.

----

Tu turi viską,
ko reikia nebūti.
Greitį vietoj krypties.
Triukšmą vietoj tylos.
Veidus,
kurie nieko neklausia.

Kartais tu sustoji.
Ne dėl manęs.
Dėl išsekimo.

----

Iš mūsų santykių
pirmiausia dingo lėtumas.
Paskui - buvimas be fono.
Paskui akimirkos,
kuriose nieko nereikėjo
jungti,
kelti,
skelbti.

Iš mūsų santykių dingo datos.
Vėliau - pažadai.
Vėliau klausimai
„kaip laikais“.
Likau aš
ir kūnas,
kuris grįždavo namo
be jo.