Mamos veidas

Kai ji pailsėjusi –
aušros šviesa krinta ant žydinčių pievų,
rūpesčių kraitis tirpsta pūkais.
Vėjelio šuoras tarp tvirtų medžių
neša švelnumą ir tylų pasitikėjimą.

Kai ji pailsėjusi –
pirmoji pavasario saulė nudažo sienas
žiedų nektaru.
Tarsi muzika, gydanti sielą,
užpildo kambarį gaiviu vėju
ir šilto gerumo lietumi.

Kai ji pailsėjusi –
namai alsuoja ramybe,
kiekviena akimirka prisipildo šviesos,
ir net tyliausias kampelis šypsosi jos švelnumu.