Rami pieva

Yra ligų, kurios kaip rūkas slegia kūną,
ir tokių, kurios spindi, bet slepia dūmus.
Jos ateina kaip audra –
šnabždėdamos artumą, bet atitraukdamos nuo kelio.

Ne kiekviena šiluma – saulė,
ne kiekvienas ryšys – tiltas.
Kartais malonė teka kaip upė po lietaus,
nuplaudama dūmus nuo širdies krantų.

Išeiti iš liepsnos –
tarsi lipti nuo uolos ant ramios pievos.
Kvėpuoti vėju, kuris nedegina,
leisti saulės spinduliams gyventi sieloje.

Jei ši laisvė dovanota,
tebūnie kaip saugus namas audroje.
Laikyk nuo grįžtančių žaibų.

Ir jei per šį trapumą
gali tekėti gijimo upė –
tebūnie.