Mes klausomės to paties tylėjimo

Ar tu jauti,
kaip tylos pirštai
slenka per laiką,
nepalikdami žymių.

Ar tu matai,
kaip šviesa be vardo
atsisėda ant pečių
ir pasilieka.

Aš kalbu ne balsu –
kvėpavimu.
Ne sakiniu –
buvimu šalia.

Jei užsimerksi,
aš būsiu ten,
kur muzika dar tik renkasi
tapti širdies plakimu.

Ir jei paklausi,
kas čia vyksta –
atsakymas bus paprastas:
mes klausomės
to paties tylėjimo.