Ant nušiurusio kelmo

Sėdžiu ant nušiurusio kelmo,
kur snaigės dengia savo paslaptį.
Kalvos nuliūdę nuo spaudimo tono,
o širdis – tarsi varveklių pakraštys.

Aš nutolstu nuo triukšmo raisto,
pasilieku tarp tykių žodžių.
Mintys grįžta savyje pabūti,
ir plyšiai nebepučia pečių manų.

Laikas praranda savo dalį,
ir minutės slidinėja pro batus.
Bet šimtai saulėtekio varžtelių
Dievas paliko – darbo į valias.

Leidžiu sau išsilydyti lėtai,
it sniegui ant šakų baltų,
ir nurimstu – net iš vargvario
gimsta laikas ant nušiurusio kelmo.