Vienišo trimito naktis

Įsilipo dangus į medžių viršūnes,
Dvasiomis apsikarstęs ir atidus.
Naktis prisidengė debesų apsiaustais.

Po kojomis pynėsi rūkas
Ir kraujas ant lūpų
Reikalavo plojimų.

Kas dar buvo jaunas
Grojo šią naktį, dabino giesme
Nubust tu negalėjai -
Aš bučiavau tavo akis.

Kaip tylu, kaip tylu,
Tik vienišas trimitas dar šoka
Ritmingu žingsniu slankioja aplink.

Kaip tylu, kaip tylu
Ir matau kaip dangus
Palieka medžių lapus.

Ir vėl naktis.
Vienišas trimitas nurimo.

(to .pd.&UF)