Odė muzikai

Prieš pirmą tarimą, prieš žodžio gimimą
Tu virpėjai erdvėj - nesugautu paukščiu,
Šiam chaoso sraute tu radai sutarimą
Ir gidė esi tarp bedugnių širdžių.

Nata po natos - lyg gyvybės tekėjimas
Vilnija, kad gimtų garse artuma,
Tai laiko juslė, tai būties praregėjimas,
Kai sielose tirpsta žmonių vienuma.

Kur protas sustoja - kur loginis svoris
Sklaidos  lyg dūmas nakties gilumoj,
Ten tu užgimsti, kur voratinklių storis
Apraizgęs akis lydos tavo natoj.

Nereikia vertimo, ženklų, anei rašto
Kai siela pažįsta tave kaip namus.
Tu tiltas tarp žemės ir tolių bekraščių,
Tu amžinas aidas jungiantis mus.

Kai protas pavargsta nuo tiesos paieškų
Tau veriasi durys, kur logika baigias -
Tu išmanus raktas į širdis žmonių.
Viva la vita -  muzikai, meilei!