Rytas gatvėje

Pakirdus saulei, išėjau į gatvę.
Kvepėjo oras rytmečio drėgme,
Ir savo žiląją senatvę
Užmiršo klevas gimtame skvere.
Šypsojos jam platus pasaulis,
Nors klevui jo regėt neteko:
Švelnioj atokaitoje saulės
Augino naują kartą lapų.

O po klevu prisėdęs blaškės,
Tarytum staugtų kas greta,
Kažką kliedėdamas sau rašė
Graudus ir prastas poeta.
Iš keverzonių šiukšlės bus,
Bet gal užjauskime pilietį:
Poetas — irgi juk žmogus,
Nors ir nemoka kartais patylėti.

Netoliese, mažoj kavinėj,
Stalus nušveitus padavėja
Grožėjosi skaisčia žydryne
Ir leido plaukus glostyt vėjui.
Tada prisėdo ji prie durų,
Kol darbas dar neprasidėjęs.
Matau, kaip ji į klevą žiūri,
Kaip mintimis su lapais skrieja.

Vis pamažu gatvelė budo:
Nedrąsiai lindo iš namų, —
Į darbą kas, o kas šiaip juda, —
Būrys apsnūdusių žmonių.
Ir su didžiule rožių puokšte,
Man rodės, trisdešimt viena gėle,
Jaunuolis muistės išsipuošęs
Ir leidos skersgatviais bėgte.