Tarp orų

Yra du metų laikai.
Vienas – kai langai aprasoję,
kai žodžiai renkasi į kampus
ir tampa sunkesni už balsą.

Tada popierius pats prisimena,
ką reikia daryti,
o linijos randa sparnus,
per įtrūkius randa šviesos takus.

Kitas – kai oras skaidrus,
durys neužrakintos
ir niekas nebespaudžia krūtinės.
Rankos ilsisi per ilgai.
Mintys neturi nuo ko atsispirti.

Ir kažkur tarp šių orų
vis dar mokomės,
kaip nepamesti,
kaip nepadegti,
kad būtų šviesos.