Mėgdžiojant Vaičaitį

Kai ryto rūkas prasisklaido
Po mus ištikusios nakties,
Tarsi mamos Tėvynės veidas
Eilėm poeto priartės.

Triskart po žemėm užkalta,
Toji šalis kažkaip atgyja.
Vėl žydi obelis balta,
Ir vėl prie girios gerą girą...

Mergaitės jai vainiką pina
Gražiausiais žodžiais iš dainos,
Gėlėm apklostyta Tėvynė
Pavargus leisis vakaruos.

Po vasaros darbų sukaitęs
Nusiraminti negali,
Pasikartoji kaip Vaičaitis:
Yra šalis, yra šalis.