memento more...

Rausvas pavasario vėjelis nešioja pienės pūka, pernykštį lapą. Saulė kaitriai apgaubia geltonu rūku mūsų stadioną. Jis pilnas.
Aš taip pat pilna, pilna minčių. Apie ją...
Atsimenu rūkstantį dūmą, kuris kaukė ir raitėsi link lubų.. Didėjantį pelenų kiekį.. Mano akis, vis liejančias tą bespalvį rašalą, kuris mintyse tepė storas mintis, apie vaikystę...
Apie ją..
Melsvo stiklo butelys pasiglemžė mano liežuvį, kuris aimanavo jo erdvėje. Aš traukiau į save degradacijos syvą. 40% laipsnių žaidė mano mintyse, akyse, rankose.
Mačiau vieną tašką. Gražų taškutį, kuris buvo labai juodas ir labai mažas. Viskas staiga tapo mažiau reikšmingi, nei tas taškelis. Tam nereikėjo priežasties. Taip buvo.
"Never care of what they do.. never care of what they know... ”
Tą dieną tik ji, cigaretė ir butelys prie atviro lango...

Taip, aš ją palaidojau.
Mintyse.
Kitą dieną ją užkasė.
Tada ją palaidojo jie.
Trečią dieną aš užsikasiau savyje.
Tada palaidojau save.

Niekas daugiau neatkasė ir neklausinėjo...

Liko tik  milijonas adatų plėšančių mano širdį ir švelnios vizijos iš praeities... Vizijos kišo rankas į mano pasaulį, glostė plaukus, o kartais tiesiog smaugė… Milijonas juodai baltų negatyvų iš mūsų gyvenimo, milijonas plastilininių jos šypsenų..

Visi tylėjo..

Mano gyvenime ją pakeitė tik “Relaniumas”...

... šiandien aš susitaikiau, rytoj - nusižudysiu…





*memento more - atmink, kad mirsi.