Mano Saulėgražai

Saulyte, Pilkute...

Šiandien padavinėjau formas, kurias svajojome kad pildysime kartu. Tu, talia manęs.

Vis kartodavosi tas prakeiktas klausimas: „Ką norėtum veikti po šešių metų? “
ir priešakį kildavo tas pats peizažas.

Apsnigtos Alpės, pusnys ir iki kelių pramirkusios kelnės.
Tik ne nuo ašarų, o nuo žiemos jaukaus speigo.

Gaila, rogių mums, aš taip ir nespėjau nupirkti.

Už devintos pusnies, trobelė, su belaidžiu internetu ir išsimokslinusiomis sienomis, kurių izoliacinės putos tarp lentų ir saugo tavo saldžiai užkrėčiantį juoką.

Nuo saulės tavo veidą atitraukė šokančios židinyje liepsnos, lyg saulės užtemimas.

Ligi šiol, mano vyzdžiai išdeginti.
Bandžiau pasisemti paskutinius tavo spindulius.
Mėnulis valdo potvynius, o jie ilgalaikio skausmo nemalšina; žaizdos kraterių druskos kopose skęstu ir šaukiu, bet juk ten Atlantida.

Mano nesusiformavusiame žodyne, per amžius šliaužiodama ant kelių, nerasiu epiteto, perteikiančio mano sielos trapumą, čia, be tavęs...

Mano saulyte...