(tu, aš ir lietus...)

tu, aš ir lietus
sėdėjom verandoj
ir gėrėm arbatą,
klausėm,
ką kalba lietus
tyliai
priėjęs užmerkė
mūsų akis
šaltais kriokliais
šniokščiančiam veidrody
mačiau aš tave
ramų ir tylų,
nors norėjau paklaust
apie mus,
apie tave,
bet neišdrįsau,
ne,
trikdyt
tos tylos ir ramybės
arbatos gurkšnyje
perskaičiau,
tai, ko norėjau paklaust
jau seniai.