Žvirgždaičių portretas

Kaimas čia tylėja lyg senas tėvas,
Kuriam žodžiai jau nebenaudingi.
Užtenka žvilgsnio, vieno mosto,
Kad suprastum – čia mano namai.

Medinių namų šviesos blėsta,
Liko keli tylūs liudytojai,
O mūriniai – tvarkingi, taisyklingi,
Bet ilgesys per sienas vis tiek eina.

Žvirgždaičiai, mano vakaro tyla,
Čia žemė kalba be žodžių.
Jei grįžtu – net trumpam,
Ji atsidūsta:
Ačiū, kad neužmiršai…

Mokyklos nebėra – tik atmintis,
Koridoriai gyvena galvoje.
Ten, kur skambėjo vaiko juokas,
Dabar knygos ir popieriai tyliai guli .

Žmonės sensta kaip rudenio lapai,
Šiemet nukrito dar tyliau.
Kaimas tuštėja –
Širdies trupinius išsineša keliai.

Žvirgždaičiai, mano vakaro tyla,
Čia laikas eina lėčiau.
Jei grįžtu – net trumpam,
Žemė po kojom sako:
Ačiū, kad dar čia esi…

Žvirgždaičiuos užaugo lakūnai,
Į dangų pakilo pirma moteris.
Istorijos tyliai čia tvyro,
Signatarui kilni atmintis.
Bažnyčių istorijos sklando,
Lyg varpai per laiką kalbės.

O aš nuo pradinių klasių – vis nėriau,
Uniformoms apykles baltas.
O vėliau ir trispalvę pyniau,
Kurią Prezidentė laikė rankose.
Menų sodas šitą dovaną saugo,
Kaip tylų, gyvą širdies ženklą.

Autobusai čia laukimą myli
Labiau nei patį važiavimą.
O žvirkelių dulkės kyla
Kaip malda be žodžių:
Dar nuvesk… dar išsaugok…

Žvirgždaičiai, mano vakaro šviesa,
Tu man – pradžia ir grįžimas.
Tu man – tėviškė.
Aš tau – atmintis.
Ačiū,  kad lauki.