Nelabai liūdna pasaka apie nieko neturėjimą

Mažame miestelyje gyveno labai sena moterėlė, kuri nieko pasaulyje neturėjo. Ji neturėjo ne tik vardo, namų, draugų, batų bei dantų šepetėlio, bet ir tokių dalykų, kokių neturėti žmogui nė į galvą negalėtų ateiti. Ji buvo tikra neturėjimo ekspertė ir neturėjo be galo profesionaliai. Gal ji net būtų turėjusi kokį neturėjimo rekordą, žinoma, jei jai neturėti būtų sekęsi ne taip gerai.
Taigi kartą, kai ji ramiai sėdėjo ant seno suolelio, neturėdama jokių rūpesčių, prie jos priėjo toks smalsus berniūkštis Kaziukas ir paklausė:
-Kodėl sėdite čia visą dieną? Ar neturite ką veikti?
-Neturiu, -atsakė senutė.
-Galėtume kepti anūkams blynų arba megzti. Taip elgiasi visos senelės, -pasiūlė vaikas.
-Neturiu nei anūkų, nei keptuvės, nei siūlų, -tarė moterėlė.
-Kuo jūs vardu? Mano vardas Kaziukas, -prisistatė Kaziukas.
-Neturiu vardo, -vėl taip pat atsakė ji. -Aš neturiu visiškai nieko.
Tuomet Kaziukui jau pasidarė visai įdomu. Negi įmanoma visiškai nieko neturėti?
-Bet kojas jūs gi turite, -tarė Kaziukas. -Akis irgi.
-Tokios čia ir kojos, -nutęsė senutė, -ir rąstai lengviau velkasi. O ir akių jau nebeturiu, jos tik kitiems į jas žiūrėti, pačios jau nieko nemato. Tai argi čia turėjimas?
Ir Kazkiukas susimąstė, kągi jis pats turi. Buvo tikras, kad turi vardą, tėvus, ausis, kamuolį ir dar nesuskaičiuojamą daugybę kitų svarbių dalykų. Taigi dabar visas tas turėjimas prislėgė jį it sunki našta.
-Galima, aš su jumis pasidalinsiu savo turėjimu? -paklausė Kaziukas.
-Kaip nori, -ramiai tarė moterėlė ir atsiduso, nes savo nuomonės ji neturėjo.
Ir Kaziukas ėmė dalintis savo turėjimu. Visų pirma jis ėmė nusikratyti tų turėjimų, kuriuos labai lengva atnešti, bet kurie sveria labai daug. Tai buvo visokiausios mintys. Kaip mažas berniukas Kaziukas savo galvelėje turėjo be galo daug įvairiausių minčių, svajonių bei paslapčių, kuriomis labai norėjo pasidalinti.
  Kiekvieną popietę Kaziukas ateidavo prie seno suolelio, kur visad rasdavo nieko neturinčią senutę.
-Turiu paslaptį, -pasakė Kaziukas. -Pasakysiu, bet duokite pažadą, kad niekam neišduosite.
-Neturiu pažado, negaliu ir duoti, -atsakė senutė.
-Na, niekis, -nusprendė berniukas ir atidavė senutei savo paslapį. – Užvakar nepadariau namų darbų ir pasakiau, kad juos katinas sudraskė. O aš neturiu katino.
-Aš irgi neturiu, -pasakė moterėlė.
-Užtat dabar turite mano paslaptį, -tarė Kaziukas, atsisveikino ir patenkintas nubėgo, taip jam lengva pasidarė širdy.
  Daug dienų taip Kaziukas lankė senutę. Ji neturėdavo ūpo nei klausytis, nei jį vyti šalin, ji neturėjo ką pasakyti, bet neturėjo ir ko tylėti.
  Slinko dienos. Berniukas augo, o senutė seno ir menko. Būtum manęs ją turint bet šimtą metų, tačiau ji būtų atsakiusi, kad amžiaus ji neturinti. Negi tie visi metai jos, laikas gi visų…
Berniukas jau buvo pradėjęs su senute dalintis ir tokiais turimais dalykais kaip kojinės, sumuštiniai bei nosinės, todėl pamanė, kad jau laikas pasidalinti dar viena ypač slegiančia mintimi.
-Juk tiesa, kad visi turi mirti, -tarė Kaziukas.
-Aš nieko neturiu, -atsakė senutė.
-Kaipgi nieko? -nusigando berniukas. Aš gi jums tiek daug visko daviau.
-Visa tai Kaziuko, -tarė senutė, -Kaziuko prisiminimai ir Kaziuko paslaptys, Kaziuko kojinės ir Kaziuko sumuštiniai.
-Bet jūs juk turite mane! -pravirko Kaziukas ir pabėgo.
  Kitą dieną Kaziuko nenustebo, kai senutės ant suoliuko jau neberado. Ten tebuvo suolelis, nebeturintis sėdinčių, iš kurio senų lentų dar sklido visas nuo senutės įsismelkęs neturėjimas.