Įstrigusi laike

Kaip gardžiai kvepia jūra. Lyg jūros kopūstai ir šilta spurdanti žuvėdra, pagauta į glėbį. Užsimerkiu ir, gėrėdamasis jūros čežėjimu, vos nenusiridenu nuo medinių smėlėtų laiptelių, vedančių į nediduką, iš baltų lentų suręstą namelį – tiesiai ant jūros pakrantės. Nuo gryno oro svaigsta galva. Bandau sugraibyti piniginę, kuri prasmuko pro vidinę kiaurą lietpalčio kišenę ir nuslydo į pačią pamušalo apačią. Įkišęs ranką, lyg patyręs žvejys, imu žvejoti. Žinoma, tik gylis ne keturi metrai. Pirmiausia surandu senų riešutų, keletą monetų ir kažkokių siūlų. Piniginė, lyg išgasdinta plekšnė, priešinasi ir dar giliau išsprūsta į nežinomą pamušalo ertmę. Pajaučiu, kad sauja prisipildė trupinių. Ištraukęs, sviedžiu juos į ant smėlio strykinėjančias žuvėdras. O gal ir kirus… Iki šio man jie vienodo veido padarėliai. Paukščiai pakyla pusmetrį ir klegėdami puola grobį. Tik tada suvokiu, kad su trupiniais išmečiau ir auksinį vestuvinį žiedą, kurį ketinau parduoti. Ech, kaip gaila. Ir taip striuka su pinigais. Šį pavasarį patyriau skaudžias skyrybas… Jūra taip raminančiai grojo savo kanklėmis, kad viskas ėmė rodytisi taip nesvarbu ir juokinga.
          Galiausiai pavyko laimėti kovą su pinigine ir iš jos išsitraukti lapelį su durų dėžutės kodu. Įvedęs kelis skaičius, pasiekiau išnuomoto namelio raktą. Lygiai prieš dešimt metų, būdami studentai, čia mes leidome nuostabią savaitę. Trys studentai – geriausi draugai iš Vilniaus: aš, Linas ir Martynas. Jau visai buvau pamiršęs šią vietą, bet netikėtai paskambino Martynas ir priminė mūsų susitarimą. Jis ir namelį išnuomojo. Tiesa, tris dienas anksčiau, negu galės atvykti pats. Linas taip pat sakė, jog prisijungs tik po keletos dienų. Tris paras karaliausiu vienas.
    Atsistojau prie lango ir pažvelgiau į apniukusį juodą dangų. Nebaisu – nemelio savininkas garantavo, kad audra praeis šonu, o dangus tik atrodo piktai. Namelis buvo mažai pakitęs: ant sienų išskleisti tinklai, keletas suvenyrinių paveikslų su žuvimis ir jaukus apšvietimas. Nosį kūteno malonus jūros kvapas, šiek tiek jautėsi drėgmė. Elektrinis žydinys greitai ją išvarė lauk pro pravertą orlaidę. Apsidžiaugiau radęs karštą vandenį. Visi patogumai. Pirmu taikiniu ant stalo paruošiau nešiojamąjį kompiuterį. Planavau vėl pradėti rašyti. Po mamos mirties praėjo pusmetis, kai negalėjau suręsti nė žodžio. O žmonos išdavystė buvo tarsi paskutinė vinis. Šios kelionės man be galo trūko. Dėkojau apvaizdai už ją. Žvelgdamas į maždaug už dviejų šimtų metrų ošiančią jūrą, parašiau savo novelės pavadinimą: „Jūra“. Kaip banalu…
Mintis išblaškė garsus beldimas į duris. Net krūptelėjau, nes namelis buvo ties laukiniu paplūdimiu, atokiai nuo žmonių. Kuršių nerijoje daugiau tokių namelių nebuvo. O ir jis pats buvo sunkiai pastebimas nuo kranto.
- Sveiki, jums siuntinys, prašau pasirašykite čia – atkišo nemažą dėžę kurjeris.
- Nuo ko?
- Nežinau, aš turiu tik pristatymo koordinates ir laiką. Užsakovas – Martynas Želvydis.
- Supratau, viskas gerai – čia mano draugas.
Vos tik uždarius duris suskambo mobilusis.
- Sveikas, gavau žinutę, kad tave pasiekė mano siuntinys.
- Labas, Marčiau. Taip, gavau. Kas viduje?
- Nieko įpatingo, tik maistas ir gėrimai. Mano planai nepasikeitė – atvyksiu lygiai po triejų parų, tiesiai į Palangos oro uostą. Vyną gali doroti – mūsų viskio neliesk. Beje, būtų šaunu, kad rastum tą vietą, kur esame tai užkasę. Pasirūpink kastuvu, nes pamenu, jog gylis buvo gana didelis. 
- Gerai, nesijaudink – tavo viskis su manimi saugus – aš jo vis dar nemėgstu. - Abu nusijuokėm. 
Išpakavau dėžę, kuri buvo prikrauta maisto ir gėrimų. Viskas iš JAV. Ten jis dirba. Net neįsivaizduoju, ką būtent. Kažką su investavimu. Mes drauge baigėme filologijos studijas, Martynas dar baigė magistrantūrą - verslo vadybą ir laimėjęs žaliąją kortą išvyko į Ameriką.
Linas išmoko statyti medinius namelius ir įkūrė verslą Norvegijoje. Tik aš vienintelis, kaip sakydavo žmona – knygų žiurkėnas. Žinok – nevykėlis. Išgirsto draugo balsas pakėlė nuotaiką. Įsipyliau vyno ir prisėdau prie savo naujojo kūrinio. Butelis jau ėjo į pabaigą, bet parašytas tekstas tiesiog vimdė – banali meilės istorija … Ctrl+a ir Delete… Ne, Ctrl+z… Gal pavyks pataisyti. Kadangi dar iki sutemstant buvo keletas valandų, o lauke pūtė gana šiltas vėjas, nutariau prasiblaškyti ir pasivaikščioti. Palikau namelyje įjungtą šviesą, kad netikėtai sutemus galėčiau jį surasti. Jūra drabstėsi putomis, kažko pyko ant manęs. Virš galvos praskrido keletas žuvėdrų. Pasivaideno, jog viena nešėsi snape mano auksinį žiedą. Panirau į prisiminimus. Sustojau, įsižiūrėjau į jūrą. Nesupratau, ką matau. Gana tolokai nuo kranto lyg balta jūros puta baltavo žmogaus figūra. Mergina iki šlaunų įbridusi į vandenį šokinėjo per bangų keteras.
- Panele, ką čia darote?! Pažiūrėkite kokio dydžio bangos! Juk pavojinga! – ėmiau rėkti.
Ji lėtai atsuko veidą į mano pusę ir sustingo. Tarsi analizuodama: normalus aš ar tiesiog pamišęs?
Bandžiau įžiūrėti veidą, bet jos ilgi šviesūs plaukai plaikstėsi gainiojami vėjo vis uždengdami jį. Ji pasikėlė ilgą suknelę ir ėmė artėti manęs link. Priėjusi įsistebeilijo man tiesiai į akis:
- Jūs man kažką rėkėte? – Į mane žvelgė jauna mėlynakė mergaičiukė. Gal kokių devyniolikos. Iki kelių nutysusi, permirkusi balta jos suknelė su juodais taškiukais atrodė šiek tiek juokingai.
- Apsižvalgykite, panele, ar jūs matote čia daugiau žmonių? Juk atgalinė jūros srovė jus gali pagauti ir nunešti į atvirą jūrą. Nejaugi nebijote nuskesti. – lyg perekšlė užsivedžiau pamokslauti.
- Jūs juokingas. Čia ne jūra, o marios. Ji nusišypsoj lyg aš būčiau visiškas kvailys.
-  Mergaite, jūs neteisi. Čia Baltijos jūra. Kuršių marios jums už nugaros. Jūs ne vietinė?
-  Regis aš susipainiojau. Mano tėvai gyvena beveik prie pat švyturio...
- Ir tokiu oru nuklydote visai į kitą pusę?
- Čia turėjau reikalų. Man jau metas namo. Palydėsite?
- Žinoma. Aš Robertas. – ištiesiau ranką. 
- Malonu. O aš - Nida. – mergina švelniai savo šlapiomis rankomis paspaudė mano pirštus.
- Miestelio garbei taip pavadino? – bandžiau būti šmaikštus, bet mergina tiesiog gūžtelėjo pečiais. Priėję medininėmis lentelėmis grįstą takelį išsiskyrėme. Ji išnyko akimirksniu lyg ir nebūta. Grįžtant vėjas ėmė stiprėti, o jūra taip įsišėlo, kad bijojau artintis ten, kur siekė vanduo.
Namelio savininkas paprašė, kad užsidaryčiau langines. Jis apsiriko – visą naktį šėlo baisi audra. Elektra dingo, o mano kompiuterio baterija atlaikė vos kelias valandas. Bet per jas spėjau parašyti beveik šešis puslapius puikaus teksto. Pasakojime atsirado mergina vardu Nida. Ištuštinau dar vieną vyno butelį ir visą naktį nesudėjau nė bluosto, nes per uždarytas langines nieko nemačiau, o jūra šėlo taip smarkiai, kad rodėsi, jog bangos jau skalauja namelio laiptelius ir taikosi nunešti jį į atvirą jūrą. Tik rytui švintant oras aprimo ir aš galėjau užmigti.
 
      Įdienojus išvykau pasibastyt po miestelį. Nuėjau ir prie švyturio, bet taip ir nesupratau, kur galėtų gyventi mano sutikta mergina. Tikriausiai apgavo. Vildamasis ją sutikti dar kartą nusprendžiau eiti prie jūros. Pasiėmiau vyno butelį, užkandžių ir bloknotą. Nors namelyje elektra jau buvo atsiradusi, kompiuteris dar nebuvo pilnai įsikrovęs. Susiradęs vietelę prie smėlio kauburėlio ir patogiai įsitaisęs ėmiausi kūrybos. Po gero pusvalandžio net šoktelėjau iš vietos išgirdęs tiesiai sau už nugaros merginos balsą:
- Robertai.
- O Dieve tu mano brangus, kaip išgasdinai. Net vynu apsiliejau. Nori vyno?
- Ne, aš negeriu, man negalima. Apie ką rašote?
- Romanas, apie meilės istoriją, kuri įsižiebė tarp iškylautojų ir vietinės merginos. 
- Hm, kažkur girdėta istorija. Gal net filmą mačiau panašų. Kaip žadate baigti šią istoriją?
- Dar nesugalvojau. Dabar vyksta konfliktas tarp triejų draugų, kurie visi įsimylėję tą pačią merginą. Jie balansuoja ties peštynių riba, bet nenori sugriauti draugystės.
- O, ką apie tai mano mergina?
- Na, jai patinka visi, bet labai jau skirtingai. Ji neapsisprendusi ir tas jos neapsisprendimas tik dar labiau kursto nesantaiką tarp draugų. 
- Gali papasakoti tą istoriją? - Mergina prigule šalia. Ji patikliai užsimerkė lyg būčiau senas jos bičiulis. Atsilošiau ant alkūnių ir ėmiau lėtai pasakoti siužetą. Net nepastebėau, kaip užsimerkiau ir užsnūdau. Prabudau nuo lietaus lašų krentančių man tiesiai ant veido. Nidos jau nebebuvo nė kvapo. Nesuvokiau, aš sapnavau ar mes iš tiesų miegojome apsikabinę vienas kitą? Grįžęs į namelį tęsiau rašymą. Žodžiai liejosi lyg iš gausybės rago, o smegenys kūrė spalvingiausius ir imantriausių formų siužetus. Apysakos veikėjai bendravo mano paties nevartotinomis frazėmis. O Nida buvo tokia valiūkiškai nerūpestinga.

          Prabudau jau įdienojus. Visiškai išsimušiau iš ritmo. Miegojau vos kelias valandas, bet buvau jau parašęs trečdalį knygos. Nieko nenorėjau keisti, nes ledai buvo pralaužti – rašyti buvo be galo lengva, tarsi kažkieno švelnus balsas būtų diktavęs man tekstą. Nusiunčiau dalį knygos savo redaktoriui. Pažadėjo, kad rytoj perskambins. Sandėliuke susiradau kastuvą ir vėl išėjau prie jūros. Bandžiau surasti vietą, kur mes ją užkasėme. Ieškojau tų didelių medžių šalia kopų, bet toje vietoje buvo vien lygumos. Tolumoje išvydau baltą suknelę. Paspartinau žingsnį ir vos ne tekinas pasileidau link Nidos. Ėmiau rėkti ir moti jai ranka. Ji nusišypsojo.
- Labas. Oh, leisk atgauti kvapą. Išsigandau, kad ir vėl dingsi, kaip aną kartą.
- Atleisk, man buvo laikas išeiti. Tu taip saldžiai miegojai, o aš nenorėjau žadinti.
- Na, mane prižadino lietus. Grįžęs pasistūmėjau į priekį su savo apsakymu. Manau, kad tu mane įkvėpei.
- Tai mergina išsirinko vaikiną? – Pasiteiravo Nida.
- Ne, panašu, kad jai nereikia nei vieno. Jai tiesiog gera mėgautis akimirka ir būti visų jų draugijoje.
- Suprantu ją. Ji gana ilgai buvo vieniša ir jai gera būti draugų apsuptyje. Labai skaudu, kai esi vienišas ir niekas negali tavęs išklausyti. – Nidos akyse sužvilgo ašaros.
- Nida, bet tu juk nesi vieniša? Jauna ir tokia miela mergina tikriausiai yra nuolat apsupta bendramžių dėmesiu. Nemeluosiu, mūsų pažintis pažadino manyje norą kurti.
- Džiaugiuosi tai girdėdama. Užsimerk. Nedrįsk atsimerkti. – Nida pakštelėjo man į lūpų kamputį ir švelniai švelniai perbraukusi delnais mano neskustą veido odą atsistojo už nugaros ir apsikabino. Ji švelniai sušnibždėjo į ausį:
- Priešais tave yra jūra. Ji nuplauna ir išgydo. Jūroje gimstama iš naujo. Neatsimerk, aš būsiu už tavęs. Eik tiesiai į ją – tegul ji atvėsina tavo protą ir išgydo sielos žaizdas. Padaryk tai dėl manęs, nes aš jau greit išvyksiu ir mes gal būt jau nebepasimatysime.
Priėmiau Nidos iššūkį. Niekada neteko maudytis su rūbais. Tai atrodė kvaila, bet tuo pačiu ir prasminga. Nutariau sudalyvauti šiame nuotykyje. Maniau, kad ji stebi mane, todėl stengiausi eiti užsimerkęs. Tik vos vos pakėlęs blakstienas, jog justi, kada pasieksiu vandenį. Ošimas vis stiprėjo. Atrodė, kad aš stoviu vietoje, o tai jūra pati eina į mano ištiestų rankų glėbį. Iškart įbridau iki kelių. Tada iki pilvo. Vos tik atsimerkiau pagavau didelę bangą, kuri mane išvertė iš kojų ir timtelėjo  atgal jūron. Suvokiau, kad nebejaučiu dugno po kojomis. Išsigandau, ėmiau priešintis, irstytis rankomis. Pro akis prabėgo visas gyvenimas ir viskas atrodė, taip banalu, kvaila ir beprasmiška. Jeigu burna nebūtų pilna vandens, būčiau ėmęs juoktis. Suvokiau, koks kvailys buvau, jog jaudinausi dėl menkniekių ir save graužiau visiškai be reikalo. Kai nurimau ir nustojau priešintis pajutau palengvėjimą ir po mano kojomis iškart atsirado žemė. Atsisukau į krantą – buvau vos keletas metrų nuo jo. Buvo be galo šalta. Akimis dairiausi Nidos, bet ji eilinį kartą vėl buvo dingusi. Gražiai mane išmaudė... Bet visiškai dėl to nesigailėjau. Grįžau į namelį visiškai kitoks. O Mano rašoma novelė tapo dar spalvingesnė ir šviesesnė. Joje aš lyg Dievo vietininkas veikėjų lūpomis žarsčiau pamokslus ir išminties perlus. Pats savimi stebėjausi, kaip puikiai susikimba rankutėmis žodžiai ir sakiniai. Vakare paskambino redaktorius. Jis buvo susižavėjęs - siūlėsi atsiųsti sutartį dėl knygos leidimo ir nemenko honoraro. Jis jau postringavo apie knygos vertimą į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Pasidėjau ant stalo naują vyno butelį, bet nusprendiau, jog jo neatidarysiu. Padirbėjęs užmigau. Sapnavau Nidą. Mes vaikščiojom po kopas. Aš sapne buvau susirūpinęs, nes ieškojau vietos, kur ją užkasėme. O mergina nuolat juokėsi ir šaipėsi iš manęs. Ji vadino mane kvailučiu ir ragino liautis ieškojus, nes aš nerasiu. Galiausiai stvėrė iš manęs tą sunkų kastuvą ir taip toli nusviedė, kad šis įkrito į jūrą. Aš krūptelėjau ir prabudau nuo stuktelėjimo. Bet tai buvo tik kastuvas, kurį palikau atrėmęs į duris. Jis tiesiog nuslydo ir nuvirto stuktelėjęs į medines grindis. Nieko sau sapnas... 
          Nespėjau net kaip reikiant prabusti, kai mane išgasdino kažkieno veidas spoksantis tiesiai pro lango stiklą. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, jog tai Linas. Jis buvo laimingas, jog pavyko mane išgasdinti.
- Seniuk, šimtas metų – apsikabinęs stipriai suspaudė ir kilsterėjo nuo žemės. – Visai nepasikeitei.
- Nepasakyčiau, Linai, to paties. – paplekšnojau delnu per šiek tiek užaugusį pilvą.
- Alutis ir metai. Beje, ar tu iškasei ją?
- Ne, niekaip negaliu rasti tos vietos. Ten augo trys pušys. Pamenu tą žemės trikampį tarp jų, bet aš jau išvaikščiojau visas pakampes – jas tikriausiai kažkas nukirto.
- Nieko, neužilgo pasirodys ir Marčius – jo lėktuvas jau nusileido Palangos oro uoste. Jis tikrai prisimins, nes pats ir išrinko tą vietą. Nagi, po penkiasdešimt?
Įpyliau draugui viskio stiklą, bet pats negėriau. Jaučiausi pakylėtai ir nesupratau, kodėl. Ši vieta, jaukus namelis, meldai čežantys vienas į kitą nuo lengvo brizo tarsi įaugo į mano sielą. Tapau šios vietos dalis. Arba tiesiog šioje vietoje paslėpiau trupinėlį savęs.
Už keletos valandų pasirodė ir Martynas į namelį įnešdamas didelį triukšmą ir šurmulį. Kaip ir visuomet. Perstatė daiktus pagal savo tvarką, išskleidė lagaminus kambario viduryje ir sukomandavo:
- Berniukai, čiumpam butelį, kastuvą ir pirmyn į žygį!
- Aš jau ieškojau, bet neradau. – pesimistiškai burbtelėjau.
- Matau, kaip tu ieškojai – šyptelėjo Marčius ir parodė akimis į šiukšlių dėžėje suguldytus tuščius vyno butelius. Linas prunkštelėjo. Jie nuolat mėgdavo patraukti mane per dantį.
Klegėdami ir džiaugsmingai šurmuliuodami leidomės į paieškas. Marčius lyg karvedys su kastuvu rankose rodė kelią. Bet priėjus šlaitą, kur kadaise augo keletas pušų, Martynas sustojo:
- Nesąmonė kažkokia... Čia turėjo būti pušys. Žiūrėkit, visas skardis kažkoks nulygintas.
- Taisingai Robkė sakė... Marčiau, o negali būti, jog tai vis dar guli čia nedideliame gylyje?
- Ne, pažiūrėk į tą šlaitą. Čia kokius šešis metrus nunešta, o mes užkasėm, duok dieve, metro gylyje.
- Na, vaikinai, teks dabar visiems grįžti ir gerai perkratyti atmintį, kas tuose laiškuose buvo parašyta. Žinoma, gaila tik daiktų... Ten buvo mano tėvo laikrodis.
Šiek tiek nusivylę grįžome į namelį. Aš visą kelią dairiausi, gal pamatysiu Nidą. Deja, merginos niekur nesimatė. Tikriausiai, kaip ir buvo sakiusi, išvyko kažkur.
- Žiūrėk, Linai, kaip jis dairosi į šalis, kaip koks tilvikas. Robke, jūros dar neatsižiūrėjai per tiek dienų? – Marčius, kaip visuomet buvo kandus ir iškart pastebėjo, kad akimis kažko ieškau. Bet ir pats ne ką mažiau dairėsi ir vis panirdavo į prisiminimus.
    Oras buvo puikus. Atėjo šiluma. Nusimaudę susėdome prie stalo. Taip senai bendravome, bet bet rodėsi, kad buvom išsiskyrę tik keletą dienų. Dešimties metų išsiskyrimą liudijo tik pasikeitę veido bruožai ir balso tembras. Saulė ruošėsi leistis ir ridinėjosi horizonto toliuose.
Sutūpėm ant medinių namelio laiptų ir gėrėjomės nuostabiu reginiu. Neiškentęs paklausiau: 
- Marčiau, kaip tu sugalvojai išnuomoti tą patį namelį, kur mes buvome prieš dešimt metų?
- Žinot, vyručiai, tai kažkokia mistika. Aš net neįsivaizdavau, kaip rasti to namelio adresą. Man tiesiog į elektroninį paštą atėjo pasiūlymas ir šio namelio nuotraukos. Nuomos kaina buvo tokia juokinga, kad išnuomojau jį visai savaitei. Savininko paklausiau, kaip jis gavo mano kontaktus ir jis man atsakė, jog rado mano telefono numerį iš senos užrašų knygutės.
- Viskas labai logiška – tėsė Martynas – bet labai keista, kad jis man parašė būtent po dešimt metų. Iš, kur jis žinojo, jog mes esame susitarę čia susitikti būtent šiandien?
Mes visi nutilome ir susimąstėme. Situacija išties buvo verta detektyvo. Linas pažvelgęs į mane ir į Marčių pusbalsiu tarė:
- Jis ją iškasė. Tai jis. Reikia jam paskambinti ir pasiūlyti susitikti. Tuomet matysime jo akis ir bus aišku, meluoja ar ne.
Mintis buvo puiki, bet nespėjome jos išpildyti, nes visai netoli namelio pamatėme besiartinantį vyrą. Jis lėtai žingsniavo mūsų link. Rankoje nešėsi sidabrinį termosą.
- Jūs matote tą patį, ką ir aš matau?  - burbtelėjo Marčius.
- Taip, tai mūsų laiko kapsulė. Puikiai prisimenu ją – patvirtino Linas.
Vyras sustojo laiptelių apačioje:
- Sveiki. Tai aš jums išnuomavau šį namelį. Šiaip, jis nėra niekam nuomojamas. Matau, kad atpažinote jau savo daiktą. – vyriškis pakėlė ir papurtė termosą. Jame subarškėjo kažkoks metalas.
- Taip, tai mūsų laiko kapsulė, kurią prieš daug metų užkasėme čia netoliese. Kaip jūs ją radote? – man tai buvo didelė mįslė.
- Nebuvo sudėtinga – laiškuose jūs nurodėte savo telefono numerius ir pašto adresus. Pasisekė, kad vienas pašto adresas buvo nepasikeitęs. Užeikime į vidų ir aš papasakosiu.
                  Atsisėdome prie stalo. Užsipildėme stiklus ir sužiurome į paslaptingąjį vyrą.
- Net nežinau nuo ko pradėti... Stengsiuosi papasakoti kuo paprasčiau, nes man tai iki šiol dar drasko širdį. Taigi, mano dukra nuo gimimo turėjo neoperuojamą širdies įdą. Žinojome, kad kažkada ateis laikas, kai turėsime išsiskirti. Saugojome ją nuo visko, branginome kiekvieną dieną. Prieš dešimt metų pastebėjau ją sėdinčią ant lovos ir graudžiai verkiančią. Tuomet jai buvo septyniolika metų, o daktarų prognozės buvo labai liūdnos – sveikata buvo smarkiai pablogėjusi ir specialistai davė daugiausiai pusmetį. Man pačiam vos neplyšo širdis išgirdus jos verksmą. Aš atsisėdau ant lovos, apsikabinau ją ir ėmiau verkti drauge. Tuomet ji pakėlė į mane akis ir paklausė, kodėl aš verkiu? Atsakiau, jog man gaila, kad ji verkia, jog liko mažai gyvenimo šioje Žemėje.
Ji nusivalė ašaras ir liepė man liautis. Pasakė, kad verkia visai ne dėl to. Indrė ištraukė iš po lovos šį metalinį termosą ir papasakojo, kokiomis aplinkybėmis jį gavo.
- Ir, kaip gi mūsų laiko kapsulė atsidūrė jos rankose? – paklausė Linas vyriškio nužvelgęs mūsų visų akis. Reikia pripažinti, kad Martynas buvo baltas, kaip popieriaus lapas.
- Taigi, Indrė man pasakė, kad susipažino su vienu vaikinu. Dėl smagumo stebėjo jį ir jo draugus, nes jie veikė kažką įpatingo. Matė, kaip kažką užkasėte į žemę. Vėliau ji iškasė šią laiko kapsulę ir parsinešė namo. Ketino perskaityti šiuos tris ilgus laiškus, parašyti savo laišką ir įdėjusi į termosėlį užkasti toje pačioje vietoje. Grynai dėl smagumo. Bet tą naktį kilo baisi audra ir nuplovė visą smėlio kauburį ant, kurio augo pušys. Ji be galo sielojosi, jog negalės pati perduoti šio termosėlio jums ir būtent dėl to verkė. Aš jai pažadėjau, kad būtinai perduosiu už ją. Vėliau įvykiai susiklostė labai netikėtai. Indrė pastojo. Tai buvo smūgis mums visiems, nes ji neturėjo jokio vaikino. Tai buvo tik vienos nakties nuotykis su kažkuriuo iš čia sėdinčių. – vyras nutilo ir sužiuro į mus.
Martynas nuleido akis žemyn. Aš ir Linas tiesiog įsižioje žvelgėme į Marčių. Mes prisiminėm, jog jis gyrėsi, kad susipažino su nuostabia mergina. Netgi buvo dingęs visai nakčiai, o vėliau ilgai liūdėjo ir kažko sielojosi. Visos detalės pamažu susiklijavo.
- Aš nenoriu nieko apkaltinti. – Tęsė vyriškis. – Priešingai, tai tapo didelė dovana. Žinoma, mums buvo šokas. Aš norėjau surasti ir nudėti tą niekšą. Gydytojai sakė, jog gimdymas yra neįmanomas ir dukros širdis neatlaikys. Bet Indrė įgijo naują tikslą. Ji pragyveno devynis metus. Mes turime gražią ir sveiką anūkę. Pavadinome ją Nida. Tai buvo Indrės slapyvardis ir mėgstamiausias vardas. Mes gyvename Klaipėdoje. Nida jau ketvirtokė. Manau, kad ji norėtų susitikti su savo tėčiu.
- Kodėl jūs man nepranešėte to anksčiau? – Martyno akyse sužibo ašaros.
- Tai buvo jos valia. Manau, jog ji norėjo kad po jos mirties tą tuštumą kažkas užpildytų. Taigi... Štai, trys jūsų laiškai į ateitį, trys jūsų daiktai: sidabrinė grandinėlė, laikrodis ir šimtas eurų. Deja, litai jau nebegaliojantys. Grandinėlę ir laikrodį Indrė nešiojo. Tai buvo mėgstamiausi jos daiktai. Ir žinoma – ji paliko laišką jums. 
    Pasiėmiau nuo stalo savo tėvo padovanotą laikrodį, Marčius pasiėmė pinigus, o Linas ant kaklo užsisegė seną grandinėlę. Tuo metu mes įdėjome į laiko kapsulę tai, ką turėjome brangiausio su savimi. Tai turėjo mus paskatinti grįžti. Laiškuose mes žadėjome sau sėkmės, įsivaizdavome, kad pasiekėm šlovę ir turtus. Mūsų rašliavos buvo naivios ir šiek tiek ironiškos. Su nekantrumu laukėm, kol Marčius garsiai perskaitys Indrės laišką. Ir jis jį skaitė drebančiu balsu. Visa jo bravūra išgaravo lyg dūmas.
„Aš – Nida - mergina iš jūsų ateities ir praeities. Nutiko taip, kad šią laiko kapsulę jūra išplovė iš smėlio, o didelė banga ją atplukdė tiesiai į mano rankas. Gerbsiu jūsų privatumą ir svajones – grąžinsiu ją po dešimties metų. Deja, manęs jau nebebus, bet būkite tikri – stebėsiu jus iš dangaus linkėdama visų jūsų svajonių išsipildymo. Martynai, mylėk ir rūpinkis savo mergaitę. Jūs abu esate tai, kas nutiko geriausia per mano visą  gyvenimą. Tikiuosi, jog suprasi mane ir neminėsi bloguoju. “ 
Prie Indrės laiško buvo ir jos pačios nuotrauka. Ji rankose laukė besišypsančią mergytę – savo dukrą. Pati buvo pasipuošusi balta suknele su juodais žirniukais. Kaip sakė jo tėvelis – Indrės mėgstamiausia. Iki paryčių kalbėjomės su Indrės tėvu. Jis pasakojo apie savo dukrą.
Vėliau mes rašėme naujus laiškus, o prieš išsiskirstydami užkasem su nauja laiko kapsule prie pat švyturio – kad jūra nenuplautų. Tik Marčius liko dar – išvyko į Klaipėdą pas dukterį.