Vėlinės

Dvasia nusileido iš Mėnulio,
Kartu su mumis pabūti.
Prie kryžiaus atsisėdo,
Be jokio pikto kėslo.
Ant kapo plevena,
Kartu su ugnele.
Ten kur senas kūnas guli,
Magiškos atmosferos būvis.
Geidžia būti prisimintos,
Savo ainių atmintos.
Tamsioj nakty,
Atminsim jas visi.
Žvakių šviesoje,
Žiburėlių jūroje.
Kiekviena žvakutė,
Po pagarbą, truputį.
Už tai, kad augino mus,
Mus, tėvus ir senelius.
Visi laukia, kol bus prikelti,
Dūšelės su kūnais sujungti.