Visko jausmas

Atrodo, kad jau viskas ir visaip pasakyta. Tekstai, natos ir vizualika. Keiksmai, nutylėjimai ir žvilgsniai. Gal kiek per daug romantizmo informacijos pertekliaus pusėn. Bet iš tiesų kelia siaubingą nerimą besiveržianti mintis, kad (galbūt) viskas jau pasakyta. Apie ką kalbėti man, tau, jiems...

Dažnai girdžiu iš patyrusių – tų, kurie jau ir pasakė viską, – ar perskaitau, kad reikia ne ieškoti, ką naujo pasakyti, o kaip tai, kas jau išreikšta, pateikti savaip. Taigi, galbūt mano nerimas susijęs su savitumo siaurumu – baime kalbėti apie tą patį. Tačiau iškart keliu polemizavimą. Svarstau, visgi, galbūt tai didžiulis nenoras kalbėti apie tą patį. O po šiuo išsišokimu glūdi prasmės tęsinys. Kažkur čia, aukščiau ar žemiau, objektyviau ar subjektyviau, slypi naujovė. Ne šiuolaikinė banalybė, bet prasmė dar niekada nesvarstytų legendų štilio. Jaučiu, o gal veikiau noriu tikėti, kad dar yra tokių dalykų, apie kuriuos niekas nekalbėjo, nes neišdrįsta būti reikšmingi arba net nežino, kad jie – naujos krypties nešėjai.

Bemąstant kyla tokia apibendrinamoji diskusija, kad galbūt kūryba aplink ir apie tuos pačius reiškinius yra užburtas ratas, kurio veikimo mįslės tarsi niekas nenori išspręsti. O gal šis galvosūkio mechanizmas ir taip aiškus, o tik aš savo balso užsisklendimo būdu pernelyg ilgai stebiu... Ir kuo ilgiau tai darau, tuo giliau į kvailumo ir menkumo neišvengiamybę įklimpstu.