Į Paukščių Taką

(skiriu negimusioms vaikų sieloms)

Gili naktis į žemę nusileido
Užmerk akis ir širdį tau užlies
Žvaigždžių šviesa nuo ramios žemės veido
Į Paukščių Taką eiti pasikvies.

Ten vėjo balsas angelu prabyla
Apglėbia sielą ramuma švelnia,
Ten visos upės suteka į tylą,
Ten laikas ilsis sapno glėbyje.

Ir žodžiai lyg šviesa į mintį krinta
Ant ratų Grįžulo sau šoka angelai,
Ten siela randa kelią nepažintą,
Ten žemės balsas skamba amžinai.

Ir liejas upėm į švelnią laiko maldą
Rasom suspindi ant dangaus delnų,
Ten sapnas glosto amžinąją žaizdą
Gimt negalėjusių, nemylimų vaikų.

Jiems laumės pina spindulį iš vėjo
Ir laiką plukdo amžina upe,
Ten Dievo ašaros žvaigždžynais išsiliejo
Per visą Paukščių taką erdvėje.

O kai  aušra ant delno tyliai gims
Sugrįš šviesa į mūsų sielos sodus
Ir kiekvienam, kas žemėj dulke virs
Atvers vartus į Paukščių Tako plotus.