Praeities keliais

Nupuolus gyvastis iš nevilties į nežinią,
Iš nuodėmingos praeities į nebūtį...
Mintim klajoja kraujo dėmės,
Pamirštos aistros širdies tvinksėjime.

Priedainis:
O pasiklydusi viltie, po realybe pasislėpus!
Nušviesk likimo skonį sieloje,
Papuošk laukus rusenančia gyvybe...
Tačiau malda pražūsta tyloje į Dievo ausį seną.

Grėsmigas viską griaunantis vulkanas –
Liepsna, praryjanti gamtos vaizdus.
Sugriautas miestas, sustingę žmonės...
Kas gyvas likęs, maudos pelenuos.

Dabar ne ašara, o dūmai gomurį užlieja.
Pasąmonėj jau laksto vizijos mirties.
Statulose – iškrypęs skausmas veiduose.
Palaidota gyvybė akmeniniame karste.

Priedainis:
Taip bėga šimtmečiai ir nyksta vėlei,
Tik pasakojimai sugrąžina sielas tų žmonių.
Archeologai praeities iškasenas tyrinėja,
Kaip Feniksus jie prikelia gyvybes užmaršties...