Vakaras

Greit važiuoju
savo senu
automobiliu.
Skubu namo- mama
laukia su balandėliais.
Skaniausias pasaulio maistas.

Vakar parduotuvėje
po šv. Mišių
tyrinėjom abi
kopūstus.
Ar pagalvotume,
kad juos reikia atskirti,
tarsi arbūzus? 
Yra ankstyvieji,
pusiau ankstyvieji,
vėlyvieji.
Tai vėlyvieji
balandeliams
nelabai tinka.

Be galo gražus saulėlydis.
Pilkuose debesyse properša.
Tokia ryški,
vaiski
geltonai raudona
saulė,
kad
žiūrėdama į ją
net truputį apanku.
Sustoju, fotografuoju,
pro praverta langą.
Mirksi avarinis žibintas
kol paskutinis
spindulys užgęsta..

Pilkumose tirštėjančiose
riedu
riedu
riedu
keliu.
Mojuoja vėjo jėgainės sustojusios,
tarsi rankomis-
sparnais
susikibusios.

Dainuoju garsiai
naują
mėgstamiausią
savaitės dainą.

Ilga kelionė-
iki balandėlių.

Pavalgius
vežu mamą
iki senos obels
augančios
senoje
negyvenamoje sodyboje.
Nes jai sunku
atsisveikinti
namuose,
ar prie vartelių,
ar prie mašinos
atidarytų durelių.

Mama skuba
pasakyti svarbiausius dalykus,
tada,
kai važiuojame.
Tą viena minutę.
Tuos kelis metrus.

Atsisveikinam.
Važiuosiu namo.
Tik jau
tamsoje..

Mama įsijungusi žibintuvėlio
šviesą
ieško obuolių.


Lėtai vaziuoju.
Dar matau šviesą.
Jau nebe..