Manifestas iš metastazių

Manifestas iš metastazių

Kas yra žmogus? Įdomus klausimas, nemanote? Mūsų kilmė buvo interpretuojama begalės būdų, pradedant Dievo valia, baigiant Darvino evoliucijos teorija, bet nepriklausomai nuo to, kuo jūs tikite, vieno fakto jūs negalite paneigti, mūsų atsiradimas yra pačios sėkmingiausios loterijos pasekmė. Dėl to pas mane ir atsirado viena įdomi teorija ir net atsakymas, kurio pasekmės bus matomos artimoje ateityje.

Prieš keletą metų aš buvau mokslininkas, biologas jeigu konkrečiau, bei domėjausi tokia disciplina kaip filosofija, tai bus svarbu ateityje, tai turėkite omenyje. Kaip biologas mano vieta laboratorijoje nebuvo kažkuo ypatinga, mes visi turėjome vieną tyrimo objektą ir vieną tikslą, pabandyti atrasti universalų vėžį slopinantį preparatą. Tai ambicingas uždavinys ir tikrai ne greitai įgyvendinamas, iš ko išteka, jog mums buvo reikalingi dideli kiekiai monetarinio palaikymo. Pradžioje mums padėjo valdžia skirdama grantus mūsų tyrimams ir įvairiausi fondai, kurie rinko pinigus komandos tikslams. Verta paminėti, jog mes ne tiesiog atskiri mokslininkai vienuoliai, kurie neturėjo nieko, kas juos kuruotų, mes dirbome vienoje firmoje pavadinimu „Nactar tech“, specializuojančioje naujų vaistų sintezavimu ir jų patentavimu. Pagal visą logiką tai turėtų užtikrinti mums nemažus pinigus, bet realybėje korporatyvinėje viršūnėje klestėjo dar tas šešėlis, todėl iš jų pinigų nesitikėjome.

Mes dirbome greitais tempais, nes žinojome, jog už kelių metų pas mus nebeliks rėmėjų ir tyrimai laikysis tik ant mūsų entuziazmo. Vienintelis variantas kaip mes galėjome pastūmėti rėmėjus skirti mums pinigų ir toliau, tai rezultatai, o tai yra sudėtinga, kada kovoji su pastoviai mutuojančių, genetiškai nestabilių, nekontroliuojamai besidauginančių ir gebančių invazuoti bei metastazuoti ląstelių rinkiniu. Tai net skamba baisiai, o kaip tai turėtų būti gydoma įsivaizduoti yra pernelyg sudėtinga, taigi mes buvome nusiteikę dirbti du metus ir užbaigti savo tyrimus gavę papeikimus iš visuomenės ir kolegų biologų. Bet kad suprasti mūsų situaciją, šios informacijos jums turėtų užtekti ir aš galiu pradėti pasakoti apie tą dieną, kada viskas ir prasidėjo.

Tai buvo eilinė vėlyvo rudens diena, iš kaminų einantis dūmai į atmosferą išleidžia kvapą, kuris sujungus dar aplinkinį šaltį man visada primindavo artėjančią žiemą. Apsirengęs buvau tada šiltai, paltas, pirštinės, šalikas dengiantis burną. Visa aplinkinė atmosfera man priminė darbą, buvo tik vienas pagrindinis skirtumas, aplink mane nebuvo sterilu. Pagaliau susikaupęs su mintimis aš įžengiau į baltai juodo pastato vidų. Tada ir prasideda rutina: identifikavimo kortelė, magnetinė kortelė, rūbinėlė, persirengimas ir galiausiai darbo patalpa.

Kada jau norėjau pradėti rengtis man suskambėjo telefonas. Aš gavau žinutę iš banko, jog į mano sąskaitą buvo pervesti pinigai, bet tai nebuvo alga, pinigai buvo iš kažkokio „Afizo H“. Pirma idėja buvo blogai atlikta transakcija kažkam kitam, tačiau dar kartą pažvelgus į pinigų sumą pagalvojau ir apie pinigų plovimą. Paskambinau į banką, atsiliepė moteris su skardžiu balsu, į mano klausimus atsakė, jog pinigai buvo pervesti legaliai ir būtent man, nes apie klaidą nebuvo pranešta. Po skambučio aš pasijutau linksmiau, kas nenusidžiaugtų pinigais, kurie atsirado iš niekur, ir dar jie buvo legalūs. Padėjus telefoną aš persirengiau beveik šokdamas.

Įėjęs aš buvau vienas, nei vienos kitos sielos. Aš visada ateidavau anksčiausiai, buvimas namie man suteikdavo nemalonias asociacijas ir bendrai, mano buto kambariai buvo gan blogos kokybės, tai aš juos naudojau tik tam, kad juose permiegočiau ir pasigaminčiau maisto. Darbą pradėjau nuo pilnos savo darbo vietos dezinfekcijos, bet jeigu tai ir nebuvo būtina, aš tai pagrinde darydavau, įprotis iš universiteto laikų jau tapęs kažkuo panašiu į ritualą. Paruošęs savo vietą, aš pradėjau ruošti vietas savo kolegoms, jiems tai malonu, o man nesunku, bet kokiu atveju be jų darbo aš nepradėsiu. Užbaigęs visad savo rutinos veiklas ir sulaukęs žmonių aš pradėjau dirbti. Baltas laboratorinis paltas, silikoninės pirštinės, kaukė ir šaltas oras sumaišytas su antiseptiko kvapu, štai ką aš vadinu darbo atmosfera.

Vienu momentu aš stoviu prieš kiaulės širdį. Ji atskirta nuo kūno ir atskirta nuo manęs stikliniu ekranu, kažką veikti su širdimi aš galiu tik per pirštines, kurios yra įstatytos į stiklini ekraną. Aš pradėjau, naudojant skalpelį, išpjauti vėžiu infekuotą dalį, kad vėliau galėčiau ant jos panaudoti naują preparatą ir palyginti jo reakciją su kitais. Pradedant pjauti širdį vienas mano pirštas prilietė ją. Ji buvo šilta. Širdis pragulėjusi šaldytuve buvo šilta.

Momentui mano pačio širdis praleido smūgį, ausyse pradėjo zvimbti, kojos pakrypo. Tai iš dabarties perspektyvos aiškiai buvo ir streso pasekmės, kad toks nereikšmingas pojūtis mane išmušė iš vėžių, bet tada aš buvau pasiruošęs tą pačią sekundę sužviegti iš siaubo. Tas vienas momentas man pasirodė amžinas, kol aš vėl neprisiliečiau prie jos, bet tada ji jau buvo šalta. Dabar man norisi tikėtis, kad tai buvo pirma mano integracija su tuo, kas leido mums tapti žmonėmis.

Po to karto man pradėjo atrodyti, jog vienas ar kitas dalykas mano aplinkoje pasikeitė, arba, kas tiksliau, mano smegenys pradėjo fiksuoti ir atkurti informaciją skirtingai nuo to, kaip jos tai darė anksčiau. Tas mano minėtas žiemos kvapas daugiau man žiemos nepriminė, dabar jis buvo panašus į pramoninės miesto dalies kvapą, o antiseptikas priminė ne darbo vietą, o terapeuto kabinetą, ir kolegos pradėjo skambėti agresyviai, nors kalbėjo lygiai taip pat kaip ir anksčiau.

Bet pasikeitė ne vien išoriniai faktoriai, aš nebemąsčiau taip kaip anksčiau, nors tai ne taip, aš jaučiau, jog nebesu vienintelis mano kūno savininkas. Nors tai nebuvo tuo momentu mano pagrindinis pergyvenimas. Finansavimas jau buvo kaip du mėnesiai nutrauktas ir niekas jau nebegavo algų, taigi vėžio gydymo projektas buvo pristabdytas nenustatytam kiekiui laiko. Aš likau be darbo, ne, „Nactar tech“ nebankrutavo ir vis dar stovi sveika gyva, bet bendru nutarimu buvo atleisti patys nereikšmingiausi personalo nariai, tarp kurių iš kažkur atsiradau aš.

Tada aš negalėjau tuo patikėti, bet kažko dar padaryti negalėjau. Išeinant iš pastato aš gavau žinutę, iš banko, vėl. Transakcija, dar didesnė nei praeitą kartą, tas pats žmogus „Afizas H. “. Tada aš nepasijutau gerai, mane tai įžeidė, tai buvo benamiam šuniui numestas mėsos gabalas, iš pasigailėjimo, gal net iš pašaipos. Bet nors ir kaip aš buvau įžeistas, aš negalėjau atsisakyti nuo tų pinigų. Kas nebūtų „Afizas H. “, koks tolimųjų Rytų princas ar tiesiog geras žmogus, aš jam buvau dėkingas.

Aš pradėjau gyventi iš pašalpos ir gautų pinigų, namai jau nebeatrodė tokie bauginantys, net atsiradau taip vadinamą „namo šilumą“, aš buvau laisvas ir pirmą kartą jaučiausi taip gerai. Bet gėris nebuvo panašus į bet kokį kitą, kurį aš buvau patyręs. Aš pradėjau jausti lyg būčiau sekamas, man kartais skambindavo kažkas į duris, dažnai aš nieko nematydavau, bet kartais mačiau žmones ilguose apdaruose, jie slėpė savo veidus po kapišonais. Jie kalbėjo apie kažkokią A. Hastro draugiją, bet aš atsisakydavau jų klausytis.

Nors ir jaučiausi gerai man pradėjo vaidentis, kartais tai būdavo mano kolegos, kartais begaminant maistą aš matydavau širdį, kuri plakė, o kartais akies kampu aš matydavau A. Hastro draugijos žmones slankiojančius po mano namus.

Pagaliau aš supratau savo padėties ironiją, kada nuo to, kad mano „siela“ surado ramybę, „mano“ smegenys pradėjo naikinti mane iš vidaus. Pastovus emocijų kitimas, haliucinacijos, nesuprantamas apetitas ir noras badauti, net mintis apie savižudybę bežiūrint komediją, iš kurios nuoširdžiai juokiuosi.

Man buvo bloga ir aš nežinojau kodėl, ir štai atėjo ta diena, kada aš užlipau ant taburetės su virve kartu su šypsena ant veido, ir ką aš tada jaučiau, aš negaliu net įvardinti žmogiška kalba, tai ne baimė, tai ne džiūgavimas, tai ne pasišlykštėjimas, tai niekas, kas atitiktų bet kokį žmogiškų emocijų spektrą, bet vieną emociją aš patyriau jau prie patį galą, žvėrišką siaubą sukeltą mano trivienėmis smegenimis.

Taburetė tada nukrito, mano kaklas nelūžo, bet aš pradėjau dusti. Aš bandžiau išsikrapštyti iš tos padėties, nagais bandžiau nusikabinti nuo virvės, nes pasitempti neužteko, kai kurie nagai jau buvo nulūžę ir aš pradėjau prarasti sąmonę, bet staiga virvė neatlaikė. Aš kritau skaudžiai, bet aš likau gyvas. Tačiau aš supratau, ne, man atsiskleidė viena pasaulio paslaptis.

Paskutinę sekundę prieš nukrentant aš patekau į tamsią vietą, kurioje mačiau vienintelį dalyką, lavoną, kuris įtartinai atrodė. Mano sekundė užsitęsė minutei ir tada valandai, kol aš nepamačiau vienos to kūno ypatybės. Ant jo buvo vien tik metastazės vietoj odos, ir kada ta mintis sužibėjo mano sąmonėje.

Aš pamačiau visą paveikslą.

Goleafas iš metastazių, pastoviai judančios kūno dalys skambančios kaip kažkoks mechanizmas, bet jis pats lieka vienoje vietoje ir garsas skleidžiasi ne kaip metalas per metalą, o kaip organai, kurie trinasi vienas su kitu, skleidžiant šiurpų limpančios mėsos garsą. Septynios akių poros chaotiškai keliaujančios po visą kūną, žvelgiančios į vieną tašką kažkur toli už manęs. Jo kvapas primena vanilę ir kraują, ne, tai labiau išsitaškiusios žmogaus smegenys, kvapas, kurį vieną kartą užuodęs niekada nebesiliesi prie vanilės, ir nežinia kokie miazmai pasipiltų, jei būtų jis pravėręs savo burną, nors net nežinau ar jis tokią turi.

Ne, net tai, ką aš pavaizdavau, nėra jis, pakankamai arti, bet ne, aš negaliu jokiais žodžiais apibūdinti tai, ką aš pamačiau.

Eiliniam žmogui gal ir atrodytų tai kaip priešmirtinė haliucinacija, bet ne man. Seniai filosofas Fridrichas Niche paskelbė dievo mirtį, ir aš užtikrintas, kad jis matė tą patį vaizdą, bet kadangi jis nebuvo biologu ir neturėjo šiuolaikinių žinių, jis ir nusprendė, jog jis miręs, tačiau aš turiu daugiau žinių ir pasakysiu taip, dievas yra paskutinė žmogaus stadija, kuri jau ir negyva, bet vis dar funkcionuoja, ir tas vaizdas ir buvo dievas. Aš radau Dievą ir radau kaip juo patapti, žmogus tai tik transcendentinė stadija tarp tuštumos ir Dievo, ir dieviškumo galima pasiekti per neužbaigtą mirtį.

Jis, tas dievas, kurį aš pamačiau, sugebėjo prisiauginti vėžį, jis tapo vėžiu, ir nežinau ar tai tiesa, bet manau, kad jis ir atsakingas už vėžį. Galiausiai aš pasakysiu savo paskutiniuosius žodžius, aš nusprendžiau tapti dievu. Aš vis dar turiu magnetinę ir identifikavimo kortelę. Aš paimsiu vėžį ir įdėsiu į savo kūną, aš tikiu, kad Jis mane išgelbės ir pavers mane vienu iš Jų. O taip, aš negaliu sulaukti, širdis, perspektyvos pokytis, neįvykusi savižudybė, tai viskas buvo tik žingsniai link to, kad aš tapsiu dievu. Jeigu jūs nerasite mano kūno, žinokite, aš dabar dievas ir aš nebe savo kūno vergas.

Sudie, gražus pasauli.

*********************************************************

Po subjekto mirties mano kūnas buvo ligotas, prisikėlimas ėjo su tam tikrais sunkumais. Pagal mano įvertinimą „Nactar tech“ persistengė su jo būsena.

Mielas skaitytojau, netikėkite tuo, ką kalbėjo tas biologas, tikėkite manimi, aš nepropaguoju savižudybės ir siūlau jums išeiti. Jeigu pajusite, kad jūs jau nebe jūs, negaiškite laiko ir užbaikite save, jeigu esate kulto narys, vis tiek prisikelsite, neužlaikykite eilės. Mes nemėgstam laukti ir tegul šio žmogaus istorija būtų jūsų pamoka, šiam momentui aš atsisveikinu.

„Amžina šlovė Afiz‘Hastrui, amžinas gyvenimas Afiz‘Hastrui ir paskutinis žodis lūpose jūsų tebūna Afiz‘Hastr, nes tik jis suteiks jums amžiną gyvenimą mainais į amžių tarnavimą. “

Dokumentas: AHPA-2208-25-112-S
Lokacija: Hastro draugijos archyvas


///

Sveiki,
tai yra žmonių reakcijos patikra į vieną įvadinį kūrinį iš mano novelių rinkinio (kuris kol kas turi tik šią istoriją/dokumentą), kuris yra įkvėptas Lovecrafto ir klasikinės vokiečių filosofijos. Būčiau labai dėkingas sulaukęs grįžtamojo ryšio ir jūsų nuomonės apie tai, ką parašiau.

Ačiū, kad skaitėte, ir gero paros meto!