Sugrįžimas. Burtininkai-4

Palankiau į dukterį tėvas pradėjo žiūrėti, kai pamatė, kaip keturiolikmetė mergiūkštė susidorojo su bulium.
Karvių banda ganėsi pietiniame aptvare. Šiuo metu bandoje buvo šešiolika karvių, veislinis bulius ir septyni veršeliai. Banda ganėsi ramiai. Karvės tingiai atrajojo. Veršeliai laigė po aptvarą linksmai pasispardydami.
Kurtė šėrė kieme šunis. Ji ką tik buvo nudirbusi visus ūkio darbus. Ligi pietų dar likę kiek laiko. Eigulio duktė, kaip ir visi jų giminėje, labai mylėjo šunis. Todėl, nutvėrusi minutėlę laisvo laiko, žaisdavo su šunimis, kurių kieme būdavo dešimt dvylika, o kartais ir daugiau. Nusenusius eigulys nušaudavo. O šunyčius, iš kurių, jo manymu, nieko doro nebus, skandindavo. Todėl po kiemą lakstė tik vikrūs, protingi ir pikti šunys. Tą akimirką, kai viskas atsitiko, Kurtė žaidė su mylimiausiu savo šunimi.
Staiga nuo aptvaro atsklido keisti garsai. Daugybė kanopų trypė žemę. Baimingai mūkė karvės. Kurtė pakėlė galvą ir akimirkai sustingo. Bulius blaškėsi po aptvarą lyg uodegon kirptas. Vienas veršelis, matyt, pasipainiojęs jam po kojų, gailiai mūkė gulėdamas kraujo klane.
Eigulys buvo daržinėj. Plakė dalgį ir nieko negirdėjo. Šunys, iš pradžių tyliai stebėję nesuprantamą bruzdesį aptvare, ėmė skalyti vis garsiau. Išas galiausiai išgirdo triukšmą ir pasirodė daržinės tarpdury kaip tik tą akimirką, kai bulius atsuko pasturgalį karvėms ir krauju pasruvusiomis akimis įsispitrėjo į Kurtę.
Po to viskas vyko taip greit, kad Išas nė nesuspėjo iš daržinės išeiti. Bulius palenkė galvą, pakapstė priekine koja žemę ir pasiruošė pulti. Buvo aišku, kad stambaus gyvulio smūgio aptvaras neatlaikys. Tuo pat metu Kurtė vikriai kaip katė perbėgo kiemą, griebė prie gryčios durų stovintį šautuvą ir vėl atsidūrė priešais įsiutusį bulių. Išas žengė žingsnį ir išsižiojo, norėdamas perspėti dukterį, kaip pavojingai ji elgiasi. Tačiau Kurtei nereikėjo jokių perspėjimų.
Jos veide neliko nė lašelio kraujo. Virpėjo lyg drugio krečiama. Tačiau čia pat susitvardė. Užsimerkė, giliai įkvėpė ir prisidėjo šautuvą prie peties. Kai atsimerkė, buvo visiškai rami. Bulius jau išlaužė aptvarą ir sustojo per keletą žingsnių nuo Kurtės. Jis vėl kasė žemę koja ir piktai šnarpštė.
Eigulys nustėręs žiūrėjo į dukterį ir nejučia gėrėjosi. Ji stovėjo tiesi, tvirtai laikė šautuvą.
Šūvis nuaidėjo tą akimirką, kai bulius vėl palenkė galvą. Kulka pataikė į akį. Gyvulys iš inercijos žengė kelis žingsnius. Kojos susipynė, ir jis sudribo Kurtei prie kojų. Mergina nė nekrustelėjo. Stovėjo laikydama šautuvą rankoje ir žiūrėjo ne į bulių, bet į tėvą, kuris vis dar tebetrypčiojo daržinės tarpdury.
Paskui gūžtelėjo pečiais, nuvijo šunis nuo gyvulio ir nuėjo trobon. Šautuvą pastatė į vietą.
Eigulys nusekė paskui dukterį. Jis įdėmiai stebėjo aplink krosnį triūsiančią Kurtę.
Paskui abu, kaip visada tylėdami, valgė pietus. O pakilęs nuo stalo pirmą kartą per tuos dešimt metų pasakė:
    • Dėkui, dukra.
Ir išėjo. Reikėjo sutvarkyti aptvarą ir išmėsinėti bulių.