Karo lauke

Santaiką pardavę vargšams,
Pametę savo likimus.
Kad taip neskaudėtų
Į ateities dėžutę
Uždarę buvusius jausmus,
Žengė į lemties erdvę.

Užjausdami tik save patį,
Neturėdami vilties,
Žudydami žmogų
(jau nebesvarbu –
draugą ar priešą),
Budami prie neišvengiamos mirties,
Kovoja už garbę.

Pamiršę spengiančią tylą
Slenkančios tamsos,
Jie žengia išmintais takais,
Artimųjų krauju.
Užmerktomis akimis,
Vedini maldos
Su mintimi atkeršyti.

Dvi kulkos į smilkinį,
Aštrūs žingsniai į mirtį,
Neištesėtas žodis
(Aukščiausiajam)
Išvaduoti tėvynę
Ir noras pakilti..