Paieška. Nr. 2

Vis sau primena, kad keliauja su tikslu, kuris jau ima virsti sunkiu akmeniu ant krūtinės. Sėdėdamas ant nedidelio, daugiausia dviem žmonėms skirto, medinio – kaip jis manė, iš ąžuolo pagaminto – suoliuko namelio viduje, jis stengėsi rasti jėgų apsiauti sunkius odinius batus. Batus su guminiu, smūgius sugeriančiu padu, storu vilnos sluoksniu viduje, apgaubiančius kulkšnis, su tvirtais dvigubais raišteliais ir dviem išmieromis per didelius, tačiau patikimus – rudos spalvos.

Iš pasalų jį užklupo ilgas vienatvės laikotarpis.

Pakėlęs akis ir žvelgdamas į trumpą horizontą – trumpą todėl, kad nuo lango iki artimiausios kalvelės, už kurios plytėjo didelis pušynas, buvo ne daugiau kaip dvidešimt metrų – jis negalėjo pamiršti jausmo, kurį kažkada teikė 21-ojo amžiaus komunikacijos priemonės. Viskas buvo taip arti – tavo rankose. Vienas mygtuko ar net ekrano paspaudimas – ir bendrauji su žmogumi iš kito pasaulio krašto. Tačiau dauguma nemokėjome vertinti to, ką turėjome.

Nuo neaukštos, vos liemenį siekiančios, žalsvos ir jau be uogų kadagio šakos ant žemės, nuo beveik trijų metrų aukščio kalvos, į kurią svajingai žvelgė medžiotojas, nukrito sauja sniego. Tai buvo gamtos mestas iššūkis – vienas kūrinys metė, kitas pralaimėjo. Šis judesys grąžino medžiotoją į dabartį.

Į tą pakankamai šiltą, jo paties pastangomis apšildytą namelį. Medienos čia netrūko – kiekvieną rytą, apeidamas aplink savo laikiną prieglobstį, jis surinkdavo nemažą glėbį malkų krosnelei. Toli eiti nereikėjo – nors namelis stovėjo miško pakraštyje, jį iš viršaus dengė didelės pušys, nuo kurių krito smulkios, ugniai tinkamos šakelės.

Žinoma, be tvirtos ketaus, kompaktiškos, apvalios, su metaliniu kūnu ir dūmtraukiu viršuje krosnelės, visa pasaulio mediena nebūtų teikusi tiek šilumos. Krosnelė, stovinti namelio kairiajame kampe, buvo išlaikiusi juodą spalvą, su nežymiai aprūdijusiais kraštais. Jos durelėse puikavosi keistas simbolis – tarsi senovės lietuvių dievo Perkūno ženklas, išraižytas per visą plotą.

Suvokdamas, kaip greitai gali baigtis dienos šviesa – kuri kasdien traukėsi maždaug po 10 minučių – jis suskubo. Jo senas, juodos spalvos elektroninis laikrodis, nešiojamas ant dešinės rankos, šviesai pradėjus blėsti paprastai rodydavo apie 16: 00 val. Sekti laiką buvo svarbu – kuo daugiau laiko reikėjo praleisti šviesoje, nes baterijų gamyba jau buvo seniai sustojusi. Kiek jis prisiminė, paskutinės baterijos išnaudotos prieš metus.

Laimei, laikrodis galėjo krautis saulės šviesa – tai puikiai tiko esamoms aplinkybėms.

Apeiti visus tris pastatytus spąstus jam prireikdavo apie 30 minučių. Didelio, medinio, rankų darbo, raižiniais puošto sieninio laikrodžio, atremto į tolimąją namelio sieną, didžioji rodyklė rodė vidurdienį – 12 valandą, o mažoji – penkiolika minučių po jos.

Stodamasis nuo ąžuolinio suolo ir siekdamas juodos medžiaginės striukės, kabėjusios ant vieno iš trijų kabliukų prie durų – kišenėje gulėjo jo elektroninis laikrodis – jis ėmė svarstyti: kaip mechaninis laikrodis gali neveikti?