Istorijų labirintais beklaidžiojant (2)

Ruduo – parodų lankymo metas. Nusikelti į istorinius laikus – visada įdomu. Istorijų namai kviečia pakeliauti po prieš penkis šimtus metų gyvenusių dviejų karalienių – Kotrynos Jogailaitės ir Barboros Radvilaitės – laikmetį.
    Pakylu į antrą aukštą ir patenku į prieblanda apšviestas saleles. Aš jau šešioliktame amžiuje. Įsivaizduoju vaikštanti po pilies menes, o ant sienų matau paslaptingai šokančius ugnies šešėlius. Sutinku karalienę, pasidabinusią pūsta, perlais siuvinėta, tamsiai raudonais kaspinėliais dekoruota, be galo ištaiginga suknia, brangakmeniais inkrustuota karūna. Sustoju ir grožiuosi. Ji, matydama mano susidomėjimą, kantriai pozuoja. Kiek susidrovėjusi, nukreipiu žvilgsnį dešiniau ir prieblandoje įžvelgiu daugiau prabangiai pasipuošusių damų, raudonomis, baltomis, geltonomis, juodomis suknelėmis su tam laikmečiui būdingais papuošimais. Jos taip pat kantriai pozuoja, nes supranta, kad lankytoja iš dvidešimt pirmo amžiaus tik parodoje gali pamatyti jų puošnias sukneles.
    Ant sienos dideliame ekrane viena po kitos keičiasi karalienės, demonstruodamos savo prabangius apdarus ir puošmenas. Tai labai įdomiai sukurtas judantis filmas, tarsi jūros bangomis persiliejančiais karalienių portretais.
    Vaizdinės priemonės parodai suteikia savotiško žavesio, o šalia jų lentelės su aprašymais praturtina istorines žinias. Ausines užsidėjusi klausiausi gido pasakojimo apie tai, kaip viduramžiais Lietuvos karžygiai užkariaudavo kaimynines žemes, o ekrane plėtėsi žemėlapis iki Juodosios jūros. Taip tapome Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Po to žemėlapyje tas plotas pamažu traukėsi, ir tapome dabartine Lietuva. Bet istorijoje mūsų protėviai paliko žymų pėdsaką.
    Nelengvas gyvenimas teko karalienėms.
    „Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės santuokos – tai dviejų skirtingų kelių, vedusių link karalienės titulo – istorijos.
    Barboros vedybos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu, nors grindžiamos abipuse meile, buvo slaptos, kupinos įtampos ir pasipriešinimo.
    Kotrynos jungtuvės su Švedijos princu ir Suomijos didžiuoju kunigaikščiu Jonu Vaza – iš anksto suplanuotas politinis sandoris siekiant sustiprinti šalių sąjungą Livonijos karo metu.
    Abi santuokos turėjo diplomatinių padarinių, tapo asmeninių išbandymų pradžia.
    Barbora patyrė dvaro ir visuomenės spaudimą.
    Žygimantui Augustui teko derėtis su opozicija, užsitikrinti Bažnyčios palankumą ir nuolaidžiauti didikams, kad išlaikytų karūną ir sutuoktinę šalia savęs.
    Kotryna vietoje didingo gyvenimo Turku pilyje Suomijoje atsidūrė nelaisvėje, kai Jono brolis Švedijos karalius Erikas XIV juos abu įkalino Gripsholmo pilyje Švedijoje, bandydamas užkardyti galimus politinius sąmokslus ir užtikrinti savo valdžios stabilumą“.
    Ekrane žvelgiu į Gripsholmo pilies menes - prabangiai išpuoštas nelaisvės buveines.
    Toliau bekeliaudama, patenku į nedidelį kambarėlį, kuriame ant stalo išdėliota daugybė nedidelių stiklinių buteliukų, ant sienos – viduramžių vaistinių vaizdai. Susidomiu užrašais ant lentelių, bylojančiais apie tuo laikotarpiu gyvenusių žmonių higienos supratimą.
    „Higienos supratimas gerokai skyrėsi nuo šiandieninio. Maudymasis vonioje buvo laikomas pavojingu – manyta, kad šiltas vanduo atveria poras ir leidžia ligoms patekti į organizmą. Todėl moterys naudojo kvepalus, žolelių hidrolatus ir prabangius audinius, sugeriančius prakaitą. Brangūs siuvinėti drabužiai dažniau vėdinti nei skalbti.
    Itin svarbi moters higienos rutinoje buvo plaukų priežiūra – plaukai buvo laikomi grožio simboliu. Kad išliktų gražūs ir žvilgantys, juos ilgai šukuodavo, barstydavo kvapiais milteliais ar įtrindavo aliejais. Vanduo galvai plauti buvo naudojamas retai – populiaresni buvo žolelių nuovirai ir sausos priemonės riebalams sugerti“.
    Kitas užrašas byloja apie makiažą. Štai koks jis buvo:
    „Šviesi oda, subtilus raudonis, retinti antakiai atspindėjo kilmingumą. Moterys veidą balino švino ir acto mišiniu, skruostus ir lūpas dažė pigmentais iš gėlių, geležies oksido ar net nuodingo cinoberio. Akių kontūrai ryškinti anglimi, vokai - perlamutru.
    Grožis kerėjo, bet naudotos kosmetikos priemonės kenkė sveikatai. Laiškuose mamai Barbora ne kartą prašė atsiųsti baltos veido pudros – „baltalų“, kurių sudėtyje buvo nuodingo švino. “
    Apžiūriu stenduose senovines knygas, Barboros auksinę karūną. Viename ekrane stebiu vaizdinę medžiagą, kurioje demonstruojama, kaip dvi tarnaitės aprenginėja vaizduojamą karalienę. Procesas netrumpas, bet įdomus. Neskaičiavau, kiek sluoksnių drabužių buvo uždėta, o dar kiek papuošalų! O pūstos rankovės atskirai užmaunamos. Įspūdinga!
    Beje, pastebėjau, kad kiti lankytojai turi aparatėlius, panašius į senesnius mobiliuosius telefonus, jais baksteli į lenteles, kuriose pavaizduotos ausinės, esančios šalia ekranų, ir, pridėję prie ausų, klausosi. Man tai buvo naujiena. Čia, greičiausiai, audiogidai. Patogi priemonė.
    Paroda paliko gerą įspūdį. Išeinu iš Istorijų namų į rudenėjančio istorinio Vilniaus miesto gatvę, pereinu tiltelį, jungiantį Vilnelės krantus. Dirsteliu dešinėn ir stebiu, kaip linksmai srovendami Vilnelės vandenys įsilieja į Nerį, kaip jos abi, lyg artimos draugės, sveikina viena kitą ir smagiai pabanguodamos plukdo savo vandenis tolyn. Pakrantėje prisigretinu prie jų ir keliaujame kartu į ateitį, tikėdamos, kad ji bus laisva nuo blogio, vis dar sekančio iš paskos į ateinančius amžius.