. . .

PILKA PELYTĖ


Stoviu prie mokyklos durų ir nedrąsiai trypčioju. Ne per seniausiai nuskambėjo skambutis ir dabar pro mane ėjo pulkas šurmuliuojančių ir linksmų mokinių. Bet man jie nerūpi. Akys ieško tik vieno pažįstamo veido, širdis neramiai spurda, akys laksto ir ieško... Nėra. Nejaugi šiandien Jis nepasirodys? Jis... Mano Princas varno juodumo plaukais ir žibančiomis žaliomis akimis. Princas, nuo kurio šypsenos man stoja širdis ir dreba balsas. Kiek kartų jau bandžiau ištarti apgailėtiną „labas“, bet jis užstrigdavo mano gerklėje... Tik lūpos be garso tarė meilės žodžius, o širdis tikėjosi, kad Jis išgirs. Kur Jis? Mano akiniai aprasojo, bet nedrįstu jų nusiimti, kad netyčia nepražiopsočiau Savo Princo. Rankos glamžo mažą lapuką, kurį tiek kartų bandžiau įbrukti Jam į rankas.
Ne kartą įsivaizdavau, kaip atsiranda kokia nors stebuklinga fėja ir paverčia mane Gražuole – nuostabia ir visus žavinčia. Įsivaizdavau, kaip aš išdidi žengiu mokyklos koridoriais, o mane lydi susižavėjimo kupini žvilgsniai, ir tada mes susidūriam... Mano Princas paima mane už rankos, nusišypso ir taria:
- Kur tu slėpeisi visą šį laiką? Mano širdis tik tavo, Meile...
Deja, tai tik svajonės. Princas ir Gražuolė. Gražuolė ir Princas. Realybėje Jis manęs net nepastebi..
Pagaliau! Mano Princas! Jis – draugų būryje, šypsosi ir juokiasi. Staiga atsisuka į mane! Mane! Mūsų žvilgsniai susiduria ir Jis pamojuoja! Man!  Aš nedrąsiai pamojuoju Jam. Jis nueina, bet širdy šilta ir gera. Visą likusią dieną skrajoju padebėsiais ir svajoju apie Jį, Mano Princą. Nekantriai laukiu rytdienos.


* * *

Žadintuvas. Pusė septynių... Ar žinot, kaip sunku yra taip anksti keltis? Šiaip ne taip išsikrapštau iš lovos ir nupūdinu į vonią. Pažvelgiu į veidrodį, bet greit atsisakau šio nevykusio sumanymo, nes į mane pažvelgė susivėlusi Baidyklė. Rytas niūrus, kaip ir kiekvienas kitas. Tačiau... Vakar? Taip, vakar! Jis man pamojavo! Man! Net nepajuntu, kaip pradedu šypsotis. Tokia pat linksma patraukiu ir į mokyklą, gal šiandien aš būsiu Gražuolė? Gal šiandien išsipildys visos mano svajonės? Gal...
Kaip visada laikas slenka lėtai. Rodyklės tingiai ropoja, net nemanydamos paskubėti. Suolo draugė nusisukusi plepa su klasiokėmis, o mokytoja dėsto nuobodžias kirčiavimo taisykles. Tuoj užmigsiu... Ne, negalima. Skambutis! Klegantys mokinių būriai pabyra iš klasių, visi šnekasi ir juokiasi. O aš? Aš kaip visada tyli slenku „draugėms“ iš paskos ir klausausi, ką jos šneka:
- Atsimeni tą gražuolį iš 11e? dabar jis draugauja su Loreta iš 10c!
- Negali būti! Su ta šlykštyne? Ar matei, koks neskoningas jos sijonas?
- O batai tragiški!
- Ir ką jis joje pamatė?..
Plepalai, plepalai, plepalai... Aš apsimetu susidomėjusi ir šypsausi, bet tikriausiai jos manęs net nepastebi, tai kam aš... O! Princas! Vos jo nepražiopsojau! Praėjo pro pat mane, ir nosį pakutena Jo kvepalai. Jis! Visi aplinkui išnyksta ir lieka tik Mano Princas ir aš. Nebegirdžiu, ką klasiokės kalba apie Loretą. Jis! Nepajunt, kaip atsigręžiu ir nulydžiu Princą akimis. Tik kai Jis dingsta, suprantu, kad atrodau gana keistai: išraudusi ir kvailai besišypsanti. Visą kitą pamoką man akyse vis dar stovi Jo žaižaruojančios žalios akys. Mano Princas. Apsisprendžiu – šiandien arba niekad.
Per kitą pertrauką susirandu Jo klasiokus. Po kelių akimirkų visi išsiskirsto ir palieka numestas kuprines. Princas irgi išėjo. Rankose neramiai glamžau raudoną vokelį ir nedrįstu. Pagaliau pamatau Jo kuprinę. Kažkaip nejauku. Niekas į mane nežiūri, todėl prieinu prie Princo kuprinės ir sulaikiusi kvapą pritupiu. Ramiau, Mergaite. Apsimesk, kad ji tavo ir niekam nekils jokių abejonių. Nedrąsiai atsegu ir greitai įkišusi vidun laiškelį staigiai maunu šalin. O velnias! Kuprinę palikau atsegtą! Ne, negrįšiu... Tuoj skambutis. Princas, ką Jis pagalvos? Man baisu...
Kaip ir tikėjausi, „draugės“ net nepastebėjo mano dingimo... Kartais man atrodo, kad jos manęs visai nemato.
Kartais tai praverčia. Ypač, kai nori įdėti Meilės laišką į Princo kuprinę...

* * *

Šiandien jo dar nemačiau, nors praėjo jau keturios pamokos. Nejaugi Jo nėra mokykloje? Diena atrodo niūri ir bespalvė. Kur Mano Princas? Net nebesistengiu šypsotis girdėdama lėkštus „draugių“ juokelius ar tuščius pokalbius.
Atsibodo meluoti! Atsibodo būti nepastebimai! Atsibodo šypsotis, kai to nenoriu! Atsibodo! Noriu, kad mane pamatytų!
- Ar žinot, kad naujokas iš 10b, Matas, išrinktas į mokinių parlamentą!
- Matas? Tas gražuolis šviesiais plaukais?
- O koks gi kitas?
- Man tai jis neatrodo gražus... – tyliai bandau įsiterpti, prisiminusi Savo Princą.
Niekas neišgirdo. Pakartoju kiek galėdama garsiau ir sulaukiu neįtikėtinos reakcijos. Nuostabos kupini žvilgsniai ir pašaipiai iškreiptos lūpos akimirksniu atsigręžia į mane! Jos pasiruošusios sudraskyti mane į gabalus ir sutrypti... Furijos... Susigūžiu. Dar niekada nebuvau sulaukusi tiek daug dėmėsio. Iš karto nutylu ir nudelbiu žvilgsnį... Jos tuoj pat supranta nugalėjusios...
- Ką tu išmanai, Pelyte...
Taip baigėsi mano bandymas maištauti ir tapti pastebima. Pelyte? Šis žodis labai mane įskaudino. Aš nesu Pelytė! Aš nenoriu būti Pelytė! Aš noriu būti Gražuolė... Princas man pamojavo. Man?! O gal ir ne...

* * *

Į mokyklą einu koja už kojos. O jei Jo ir šiandien nebus? Ne, Jis turi ateiti. Princas jau turėjo perskaityti mano laišką... Noriu Jį pamatyti. Baltas sniegas užklojęs gatves, šaltis gnaibo mano nosį ir žandus, į akis drebia dideles snaiges. Oras puikiai atspindi šiandieninę mano nuotaiką – niūru ir šalta... Nė truputėlio šilumos.

* * *

Jis! Taip, Jis! Mano Princas šiandie atėjo! Štai Jis – žengia draugų būryje ir šypsosi. Ta šypsena iškart mane sušildo. Pagaliau. Kuo ilgiau Jo nematau, tuo Jis atrodo gražesnis ir nuostabesnis. Po kelių akimirkų Princas lieka vienas ir mano kojos nejučia pradeda eiti Jo link. Ką aš darau? Ne! sustok! Negaliu ten eiti! Negaliu, bet einu...
Štai aš stoviu prieš Jį. O kas dabar? Nuraustu ir bandau ištarti „labas“, bet liežuvis pinasi, o keliai virpa. Kokio  velnio aš čia ėjau? Reikia ką nors daryti. Pakeliu akis ir sutrikusi nusišypsau... Jos akys! Akys? Šypsena išblėsta. Tame žvilgsnyje nuostaba, pašaipa ir klausimas: „Kas tu ir ko tau iš manęs reikia? “. Lyg matytų mane pirmą kartą ir nesuprastų, ko man iš jo prireikė.
Nejučia atsitraukiu ir, suveblenusi „atsiprašau, susipainiojau“, pasistengiu kuo greičiau pranykti minioje. Į nugarą jaučiu smingančius pašaipius žvilgsnius. Įsivaizduoju, kaip kvailai turėjau atrodyti: raudona, kvailai išsiviepusi akiniuota Baidyklė stovi prieš nuostabų Princą ir mikčiodama bando Jam ką nors pasakyti...
Kvailė! Apsijuokiau... Jis ne man mojavo! Nubėgusi į tamsiausią ir nepastebimiausią kampą susmunku ir bejėgiškai pravirkstu... Nuskamba skambutis, bet aš niekur neinu. Negaliu. Kokia aš beviltiška Nevykelė... Man skauda širdį. Skauda. Siaubingai skauda. Nereikėjo man to daryti. Aš Kvailė!
Visą likusią dieną jaučiu į mane mėtomus pašapius žvilgsnius ir kvailą juoką, lydintį kiekviename žingsnyje. Sutikusi Princą iškart nusuku akis ir pranykstu minioje. Jis iš manęs irgi juokiasi.
Ką aš maniau? Negi Princas galėtų pamilti niekam neįdomią Baidyklę.

* * *

Eidama iš mokyklos ant kelio pamatau šlapią sumindžiotą raudoną lapelį. Pakeliu. Drebančiom rankom ištiesinu jį ir išvystu išblukusias raides. Skirta Mano Princui...

* * *

Sėdžiu savo kambaryje ir mąstau. Pašaipos nutilo jau kitą dieną. Niekam neberūpėjau... Staigiai plykstelėjau ir vėl užgesau.
Prisiminiau, kad mano kambaryje gyveno pilka pelytė, šmirinėjusi pasieniais. Tokia pilka ir nepastebima, niekieno nematoma ir niekam neįdomi. Tokia pilka, kad sugebėdavo išnykti vos spėjus įžiūrėti. Niekad neiškišdavo savo nosytės iš šešėlių ir nedrįsdavo pasirodyti. Matydavau ją retai ir labai trumpai. Tokia pilka ir neišvaizdi... Po to ji dingo. Išnyko ir daugiau nebepasirodė. Kaip šešėlis tamsoje...
Mano „draugės“ buvo teisios. Aš ta Pilka Pelytė – nedrįstanti iškišti nosies į dienos šviesą. Vieną dieną ir aš pranyksiu. Niekas to nepastebės...

* * *

Jau pavasaris. Gegužė. Princas vis dar tebesimoko mūsų mokykloje, o aš vis dar stebiu jį paslapčia. Ir saugau. Kaip Angelas Sargas.
Dabar sėdžiu didelėje žalioje, kvepiančioje pievoje ir skaibau ramunės žiedlapius: „Myli... Nemyli... Myli... Nemyli... “. Ir vėl? Jau dešimta ramunė. Princas manęs nemyli. O kas gali mane mylėti?
Netyčia pakėlusi galvą pamatau vaikiną, kuris stovi šalia ir nedrąsiai į mane žiūri. Kai mūsų žvilgsniai susidūria, abu nuraustam ir sutartinai nusijuokiam. Jis prisėda šalia, nuskina didelį, kvapnų ramunės žiedą ir įkiša jį man į plaukus...
„Myli... “