Kraujo pažadas. I skyrius

I SKYRIUS
Castello di Costa, Milanas
Liepos idos


Geležiniai vyriai perskrodžia tylą, arklininkui atveriant arklidžių duris. Arklininko kūnas paženklintas laiko, bet protas - aštrus, o rankos - tvirtos. Jis uždega žibintą ir pamoja pameistriui. Berniukas atbėga, suragėjusiais padais trepsėdamas grindiniu.

– Uždek likusius, – taria arklininkas, atiduodamas žibintą pameistriui. – Ir…

– … atverk langines, – užbaigia berniukas.

Arklininkas atsidūsta, bet pameistriui nueinant, šypteli. Pamena save, tokį jauną ir paiką,  užmiegotomis akimis ir ryžto kupina širdimi.
Pasigirsta prunkštelėjimas, po to - nervingas pasagų kaukšėjimas į akmenį. Arklininkas pasuka prie bėros kumelės, hercogo įpėdinio numylėtinės.

– Na gi, Ambra, ko nerimauji? – tyliai taria.

Kumelė papurto galvą. Jos uodega nerimastingai švytuoja į šalis. Arklininkas prieina prie jos, atsargiai, nedarydamas staigių judesių. Įgudusia akimi nužvelgia kumelės šnerves, akis ir ausis, stovėseną ir gardą. Akivaizdžių ligos požymių neranda. Arklininkas iš lėto pakelia ranką, laiko delną atpalaidavęs, tokiame aukštyje, kad kumelė matytų. Ji dar kartą tyliai suprunkščia, bet galvos nepurto, leidžia arklininkui uždėti plaštaką ties ketera.

Pameistrys sustingęs stebi, kaip meistras nuramina gyvulį, kol pagaliau išdrįsta prieiti.

– Ar ji sunegalavo? – sušnabžda berniukas.

– Ne, Tomasai, – atsako arklininkas žiūrėdamas į dideles, tamsias kumelės akis. – Žirgai tiesiog jaučia daugiau nei žmonės.

Berniukas norėtų išmokti taip suprasti žirgus, bet suvokia, kad tam gali neužtekti ir viso gyvenimo.

– O dabar įpilk šviežio vandens, – primena arklininkas.

Pameistrys pasiima kartį, du kibirus ir pasuka į išorinį tvirtovės kiemą, kur stovi šulinys. Šulinio skriemulys šaižiai girgžda. Dieną šis garsas išnyksta tvirtovės šurmulyje, bet ankstyvo ryto ramybę raižo lyg ašmenys. Berniukas pripildo kibirus ir įtaiso kartį ant pečių.  Staiga netikėtas kanopų bildesys sudrumsčia įprastą ryto tvarką.

Raitelis prie vartų? Tokią valandą? pagalvoja berniukas. Priėjęs arklides, nuleidžia kibirus, bet į vidų negrįžta, įsmeigia žvilgsnį į Kostų tvirtovės vartus.  Sucypia kylantis metalas.

– Tomasai, vanduo! – Iš arklidžių gilumos sušunka arklininkas, bet berniukas nekruta. – Tomasai?

Arklininkas prieina, jau norėdamas pameistrį už nepaklusnumą išbarti, bet pamato sustingusį jo žvilgsnį.

– Meistre, kam galėtų pakelti vartus dar prieš aušrą?

Arklininkas suraukia antakius. Negi jau šiandien? Pamano sau, bet berniukui nieko neatsako.

Į Kostų tvirtovę žingine žengia didžiulis, juodas kaip naktis žirgas. Deglai prie vartų apšviečia jo tamsios odos, aukso detalėmis tvirtintas kamanas ir vadžias bei balne išdidžiai sėdintį vyrą, ryškiai raudonu apsiaustu. Vartų sargybiniai, įprastai griežti ar netgi įžūlūs, nedvejodami nulenkia galvas.  Vyras vikriai nusileidžia ant žemės. Vienas iš sargybinių prieina, mosteli į arklides, ir, gavęs vyro leidimą, paima vadžias.

– Ar tai…? – Paklausia berniukas ir nuryja seiles.

Vyrui raudonu apsiaustu artinantis, ant jo krūtinės ryškėja simbolis - didingas auksinis erelis.

– Jupiterio pasiuntinys, – atsako arklininkas, ištiesindamas nugarą. – Tiesiai iš Romos.

Paskutinius žodžius arklininkas ištaria tyliai, jau lenkdamasis prieš kilmingą Romos pasiuntinį. Pameistrys, vis dar apstulbęs, paseka meistro pavyzdžiu.

Vartų sargybinis perduoda arklininkui žirgo vadeles ir atsisuka į berniuką:
– Chiama il maggiordomo! [1]


* * *


Markas pramerkia akis, ir po akimirkos suskamba Kostų tvirtovės bokšto varpas. Aštuoniolika metų griežtos rutinos sustygavo miegą minučių tikslumu. Nesvarbu, ar naktį užpildė košmarai ar besapnis miegas, jis lygiai penkios ryto žiūri į lubas.

Mintyse suskaičiuoja iki dešimt ir įvertina, ar galvos skausmas pakenčiamas.  Šįryt teks griebtis tinktūros. Jis ištiesa ranką link stalelio prie lovos ir paima mažą rudo stiklo buteliuką. Lėtai, bandydamas kuo mažiau judinti apsunkusią galvą, pasikelia ant alkūnių ir atkemša kamštį. Kartus skystis nutvilko gerklę. Padeda buteliuką atgal ir nuleidžia kojas ant vėsių grindų. Kūnas norėtų nejudėti tol, kol suveiks skausmą malšinančios žolelės, bet Kostos griežtai laikosi dienotvarkės. Po trijų minučių jis jau stovi vonios kambaryje.

Saulei vis dar nepakilus, aplink tvyro prieblanda. Tamsa nuo mažens buvo palaima skausmo kamuojamoms smegenims, tad Markas, įžiebęs vonios žibintą, suraukia antakius. Jis nusimeta naktinius marškinius ir prieina prie didžiulio baseino krašto. Jo pėdos jaučia šaltą, kietą akmenį, o oda - apačioje tvyrančią drėgmę. Jam iš dešinės stovi nedidelė pakyla su dubeniu ir virš jo įstatytu stikliniu piltuvu, sklidinu skysčio.

Mechanišku judesiu atsuka piltuvo vožtuvą. Žengia akmeniniais laiptais žemyn, kol visu kūnu panyra į ledinį vandenį. Vos tik atsisėda taip, kad šaltis siektų smakrą, į dubenį įkrenta pirmasis lašas.

Viso kūno raumenys įsitempia ir, norėdamas suvaldyti drebulį, Markas privalo sutelkti dėmesį į prietaisą priešais. Sanguis temporis[2]. Tėvas iškilmingai įteikė šį laikrodį tą rytą, kai jam sukako penkeri ir prasidėjo šalčio treniruotės. Kasmet vandens temperatūra krito, o skysčio kiekis piltuve didėjo.

Į dubenį, skaičiuodami sekundes, preciziškai krenta ochra dažyti lašai. Šviesoje tamsiai raudoni, prieblandoje - beveik juodi. Milane net laikas kraujuoja, pagalvoja Markas ir stipriau sukanda žandikaulį. Stengiasi kvėpuoti tolygiai. Užsimerkęs girdi į dubenį tykštančių lašų garsą. Vienas, du, trys, keturi, skaičiuoja mintyse. Širdies ritmas iš pradžių padažnėjęs, pradeda rimti, o veriantis galvos skausmas koncentruojasi smilkiniuose, pamažu pereina į akiduobes ir plinta. Kartu su drebuliu liejasi po kūną.

Skausmas yra mano prigimtis. Markas įsikimba į akmeninius baseino kraštus, pirštais įsirėžia taip, kad krumpliai pabąla. Skausmas yra mano jėgos šaltinis, kartoja sau. Atsimerkia ir akimis seka tamsiai raudonus lašus. Įsivaizduoja savo venomis tekantį kraują. Karštą, deginantį Marso kraują. Semiasi iš jo jėgų ištverti paskutinei minutei. Skystis piltuve senka, renkasi į siaurėjantį kaklelį, o šalčio dūriai skverbiasi kiaurai odą iki pat stuburo. 

Paskutinės trisdešimt sekundžių visada sunkiausios. Kvėpavimas darosi paviršutiniškas, širdis nebesidaužo, o dunksi dusliai lyg prislopintas būgnas. Marko sąmonė temsta ir jį iš tamsos ištraukia tik grubus, mintyse skambantis tėvo balsas. Frančeskas Kosta jį išmokė, į jo kūną tiesiog įrėžė, kad kančia yra stiprybės įrodymas. Todėl jis kenčia, kol dubenyje suskamba paskutinis lašas.

Penkios minutės.

Markas atsistoja, ir ledinis vanduo teka jo kūnu lyg akmeniu. Jis nesišluosto ir neapsigaubia, leidžia raumenims drebėti. Leidžia šilumai grįžti savaime. Akmeniniais laiptais užkopia aukštyn, užsuka piltuvo vožtuvą ir paima į rankas laikrodžio dubenį. Skystis švelniai virpa kartu su Marko pirštais, rausvai srovei tekant atgal į piltuvą. Tai galėtų atlikti tarnai, bet jis nori pats stebėti, kaip stiklas vėl prisipildo. Tam, kad nepamirštų - šiandien tai ištvėrė. Vadinasi, ištvers ir rytoj.

Jis paskutinį kartą pirštais perbraukia dubenį ir pastato jį į vietą. Paima žibintą ir vis dar nuogas grįžta atgal į miegamąjį. Žibinto šviesa užlieja kambarį. Plikos sienos, tamsaus akmens grindys, medinės lubos, plati, vieniša lova ir spinta. Miegamasis, labiau primenantis tarnų sparną, o ne kambarius, kuriuose užaugo vienintelis Milano hercogo įpėdinis.

Markas plaštaka nubraukia vandens lašus nuo kaistančios odos ir atidaro sunkias spintos duris. Vidinėje durų pusėje švysteli veidrodis ir atsiveria medinės lentynos, prikrautos kruopščiai pasiūtų, iki siūlės vienodų uniformų. Pirmiausia ištraukia apatinius, tada kelnes ir marškinius. Visi audiniai - net ir žibinto šviesoje ryškiai raudoni, kaip ir prideda Dievų palaimintiesiems. Galiausiai paima odinę liemenę, treniruočių metu atstojančią šarvus, lanksčią, bet tvirtą, su plieniniu Kostų vilko simboliu ant krūtinės. Apsivelka vieną rūbą po kito, kruopščiai išlygina audinio raukšles ir sutvirtina užsegimus, sekundės dalį nužvelgia savo atvaizdą veidrodyje, kol nekantriai suurzgia skrandis.

Ketvirtis po penktos. Laikas pusryčiams.

Markas uždaro spintą ir patraukia į nedidelę svetainę šalia miegamojo. Ant valgomojo stalo jo laukia tarnaitės uždegtos žvakės ir pusryčiai - paprasti, bet suteikiantys pakankamai energijos rytinei treniruotei. Kaip ir kasryt, riekė duonos, pašlakstytos alyvuogių aliejumi, gabalas šviežio ožkos sūrio, suvyniotas į vynuogės lapą, ir du virti kiaušiniai. Atidžiai sukramto kiekvieną kąsnį, ne iš pasimėgavimo, o vengdamas apsunkinti skrandį, ir užgeria keliais gurkšniais kartaus žolelių nuoviro. Kruopščiai surenka nuo stalo trupinius, suberia į tuščią lėkštę ir pastato kėdę prie stalo.

Lygiai pusvalandis iki šeštos. Kaip ir kiekvieną rytą, Markas Kosta užveria kambario duris.



* * *


– Sinjore, Ferani! – Berniukas uždusęs nusilenkia. – Atjojo…

Prievaizdas Feranis iškelia rodomąjį pirštą, ir berniukas nutyla.

Prievaizdo pareiga žinoti viską, kas vyksta rūmuose, o Feranis savo pareigas išmano. Jis primena karvedžių statulas Kostų tvirtovės alėjose. Lūpos suspaustos į tiesią liniją, žvilgsnis skvarbus ir šaltas, o kūnas visada įsitempęs, visada pasiruošęs, nesvarbu, pulti, gintis ar tiesiog pristatyti hercogo korespondenciją.

– Man prisakyta… – berniukas pabando dar kartą, bet vėl pralaimi prievaizdo pirštui. Feranis rankos mostu parodo arklininko pameistriui pasišalinti, po to paima šalia kabantį žibintą. Šįryt rankeną suspaudžia stipriau ir tik tai išduoda, kad jis jaudinasi.

Vidiniai vartai skiria hercogo rūmus nuo likusios Kostų tvirtovės. Prievaizdas Feranis puikiai žino, kad už jų laukia ne paprastas pasiuntinys, kad jis ne be reikalo pasirodė prieš aušrą. Juk hercogo įpėdiniui jau aštuoniolika. Bet vidinius vartus peržengti gali tik išrinktieji, patys ištikimiausi Frančeskui Kostai, tad Feranis nusiteikęs ryžtingai. Neleis, kad ši taisyklė būtų sulaužyta šįryt.

Prievaizdui prisiartinus, vartų sargybiniai linkteli kaip įprastai, bet atidi Feranio akis pastebi, kokie vyrai sutrikę. Laikysenos tvirtos, tačiau žvilgsniai krypsta anapus vartų, į žibintų šviesoje spindintį auksinį erelį.

– Būk pasveikintas, Kostų tvirtovės prievaizde! – Pasiuntinio balsas nuaidi tvirtovės kieme.

Feranio rodomasis pirštas neramiai sukruta. Jis įpratęs valdyti pokalbį, prabilti pirmas ir nukreipti kalbą sau reikiama linkme, bet prieš Dievų palaimintuosius Feranis neturi jokios galios. Pasiuntinio apsiausto raudonis primena, kas šiame pasaulyje svarbiausia. Kraujas, Dieviškas kraujas, o Feranis jo neturi nei lašelio, tad tiesiog pagarbiai nusilenkia.

– Kokią malonę šį ankstyvą rytą mums atsiuntė Jupiteris? – taria jis.

Feranis buvo pasiryžęs patikrinti pasiuntinio tapatybę, bet tai - akivaizdu. Paprastas žmogus nesugebėtų apsimesti  Dievų palaimintuoju, net ir užsimetęs kraujo raudonumo apsiaustą ar apsikarstęs auksu. Jie stovi kitaip, juda kitaip, jie yra kitokie. Visa galva pranašesni už nekilminguosius.

– Žinia Markui Kostai, Milano hercogo įpėdiniui, – atsako pasiuntinys.

– Atleiskite, Jūsų šviesybe, tokios svarbos korespondenciją priima tik pats hercogas.

Pasiuntinys žengia arčiau vartų.

– Privaloma įteikti asmeniškai, – užtikrintai taria.

– Apgailestauju, Jūsų šviesybe, tokia Kostų tvirtovės tvarka, – Feranis stengiasi skambėti tvirtai, bet balsas jį išduoda ir lūžta.

Pasiuntinys pažvelgia prievaizdui tiesiai į akis, ir Feranis pasimuisto. Tos akys spinduliuoja Jupiterio jėgą, verčia sakyti tiesą ir elgtis teisingai, net jei pats to nenori.

– Dievų šauksmas viršija bet kokią tvarką, – lėtai atsako pasiuntinys.

Feranis stengiasi atsispirti Jupiterio pasiuntinio žvilgsniui. Žino, kad hercogas įnirš. Suvokia, kad būtent jam teks atlaikyti hercogo pyktį, bet net Frančeskas Kosta negali pasipriešinti Dievų valiai. Niekas negali, todėl įsako pakelti vartus. Aštrūs tamsaus metalo strypai, primenantys Kostų vilko dantis, pakyla, ir į Milano hercogo rūmus pirmą kartą per aštuonioliką metų įžengia pašalietis.


* * *


Kostų rezidencija ne be priežasties vadinama tvirtove. Kiekvienas šios vietos centimetras kruopščiai įtvirtintas ir stebimas: keturi masyvūs bokštai tvirtovės kampuose, papildomas - šalia vidinių vartų. Pastarojo statybas hercogas Kosta įsakė pradėti vos sulaukęs įpėdinio. Milaniečiai manė, kad jis skirtas gimdymo metu mirusiai žmonai pagerbti, bet laikui bėgant Markas suprato - tėvui motina niekada taip nerūpėjo, kaip knietėjo kontroliuoti viską, kas tvirtovėje vyksta.

Būtent šiuo bokštu Markas kiekvieną rytą ištrūksta iš hercogo rūmų į gretimą tvirtovės dalį, Cortile del Sangue[3], įprastai naudojamą ritualams ir iškilmingoms apeigoms, tačiau auštant ramią ir tuščią. Ceremonijų aikštė puikiai tinka treniruotei, kurios nestebėtų šimtai Milano karių, ar dar blogiau, tėvas. Markui tereikia iš savo kambarių pasukti pietiniu koridoriumi, gynybine siena pasiekti bokštą ir nusileisti tiesiai pietrytiniame aikštės kampe. Kasryt Markas tai padaryti užtrunka ne ilgiau nei tris minutes, tačiau šį rytą kažkas ne taip.

Deglas prie įėjimo į bokštą uždegtas. Tokiu metu niekas, išskyrus Marką, šiuo keliu nevaikšto. Ir apie tai, be hercogo Kostos, žino dar vienas žmogus - rūmų prievaizdas Feranis. Kaip tik jis ir atveria bokšto duris.
– Ponaiti Kosta, – Feranis nusilenkia.

Markas santūriai linkteli ir ketina keliauti toliau, bet Feranis vėl prabyla:

– Apgailestauju, bet turėsiu sutrukdyti Jūsų malonybę. Gavome žinią. – Prievaizdas susinepatoginęs atsikrenkščia. – Jūs gavote.

Marko antakiai suvirpa. Jo mintyse prabėga mokytojų paskaitos apie dieviškuosius ritualus.

– Supratau. Veskite mane pas pasiuntinį.

Prievaizdas dingsta bokšto gilumoje, o Markas nuseka paskui. Jis, kaip ir kiekvienas įpėdinis, visada žinojo, kad ši akimirka ateis. Buvo ruošiamas tam nuo mažumės, todėl dabar vėsios bokšto sienos Marko nespaudžia. Jis laiptelis po laiptelio leidžiasi žemyn atlikti savo pareigą Marso kraujui.



* * *


– Palikite mus!

Sargybiniai, pasitikę rūmų prievaizdą ir hercogo įpėdinį ceremonijų aikštės prieigose,  įsitempia ir uždeda delnus ant ginklų rankenų.

– Palikite mus vienus, – ramiai pakartoja pasiuntinys. – Dieviškieji ritualai skirti tik kilmingųjų akims.

Markas rankos mostu išsiunčia sargybinius atgal į jų postus, jie paklūsta ir pasišalina, tačiau Feranis nekruta.

– Ponaiti Kosta, jums leidus, pakviesčiau hercogą. Na, žinote, dėl jūsų paties… gerovės.

– Laisvas, Ferani, – Markas vėl mosteli, Feranis galiausiai pasiduoda ir Dievų palaimintieji aikštėje lieka vieni.

Pasiuntinys pakelia akis į dangų. Brėkšta. Jau laikas.

– In lumine aurorae, vocatus es sanguine Martis. [4] – Pasiuntinys iš apsiausto klosčių ištraukia vašku užantspauduotą laišką. – Markai Kosta, Frančesko Kostos sūnau, Milano hercogystės įpėdini, ar priimi Marso šauksmą?

Pasiuntinys ištiesia voką, ragindamas jaunąjį įpėdinį prieiti. Markas jį paima ir jaučia, kaip nugara perbėga šiurpas. Ne dėl iškilmingo šaukimo, ne dėl pareigos Marsui, bet dėl pirmojo savo gyvenime gauto laiško. Jis pirštais švelniai liečia popierių, lėtai braukia per storą vaško sluoksnį ir negali patikėti, koks nuostabus jausmas yra gauti žinią tiesiogiai. Ne iš prievaizdo, sargybinių ar tėvo.

– Markai Kosta, – nekantriai pakartoja pasiuntinys, – ar priimi Marso šauksmą?

Markas atsitokėja. Supranta, kad tai tik apeigų teksto dalis, iš tikrųjų  niekas negali atsisakyti, todėl atsikrenkštęs taria:

– Priimu.

Pasiuntinys akimis parodo atplėšti voką, o kol Markas skaito, išsitraukia aštrią auksinę plunksną.

– Vocatio sanguine obsignata est[5]. Tik kraujo auka patvirtins, – suima Marko delną ir įsmeigia plunksną į rodomąjį pirštą.

Marko oda nuteka šiltas kraujo lašas. Jis ištiesia kruviną pirštą, prispaudžia laiško apačioje ir tą akimirką Marką susaisto nesulaužomas kraujo pažadas.


* * *

Lorenzui jau baigiasi kantrybė. Šįryt jis pasirodė beveik laiku, bet atsimušė į sargybą prie Cortille del Sangue vartų. Sargybiniai į jį nekreipė net menkiausio dėmesio. Jiems Lorenzas - žemiausios grandies samdinys, iečių mėsa, gyvas skydas, skirtas apginti vertesnius. Nieko daugiau. O Lorenzas pakankamai protingas, kad šį įvaizdį išlaikytų. Nereikšmingas, vadinasi, nepavojingas.

Vartai atsiveria ir pro juos skubiu žingsniu praeina vyras, plevesuodamas raudonu apsiaustu. Pagaliau, Lorenzas pavarto akis. Vienas iš sargybinių įsmunka į aikštę, ir po akimirkos grįžta:

– Įpėdinis saugus, – praneša. – Atgal į savo postus.

Vyrai pasišalina. Visi, išskyrus Lorenzą. Jis kartu su Marku treniruojasi nuo septynerių. Tuomet jis, dar liesas, paliegęs berniukas, neraštingos tarnaitės sūnus, Hercogui Kostai taip pat pasirodė nereikšmingas.

– Jūsų šviesybe, – Lorenzas žengia į aikštę ir kuo garsiau, dirbtinai pažemintu balsu taria. – Turiu jums dar vieną, itin svarbų pranešimą.

Markas atsisuka. Rankose vis dar gniaužia pasiuntinio įteiktą laišką.

– Šįryt nutiko negirdėtas įvykis, be abejonės įeisiantis į Milano istoriją, – tęsia Lorenzas, iškilmingai mostaguodamas rankomis. – Jūs, Jūsų malonybe, vėluojate pradėti treniruotę.

Marko lūpos kamputis pakyla. Jis vis dar susimąstęs prieina prie Lorenzo, vieną ranką paspaudžia, o kita apglėbia draugo pečius, tvirtu delnu paplekšnoja per nugarą.

– Tai nebepasikartos, – patvirtina. – Grįžtam prie įprastos rutinos, niekas nesikeičia.

– Cha! – Lorenzas suprunkščia. – Klausyk, žinojau, kad kilmingieji naivūs, bet dėl tavęs dar turėjau vilties.

Markas pakelia antakį.

– Viskas jau pasikeitė, – patikslina Lorenzas ir paima į rankas treniruočių ietį.


[1] Chiama il magiordomo! (it.) - Kviesk rūmų prievaizdą!
[2] Sanguis temporis (lot.) - laiko kraujas
[3] Cortile del Sangue (it.) - kraujo kiemas
[4] In lumine aurorae, vocatus es sanguine Martis (lot.) - Aušros šviesoje tave pašaukė Marso kraujas.
[5] Vocatio sanguine obsignata est (lot.) - šauksmas užantspauduotas krauju.