Pokalbis trečias

Jis

Nemėgstu perkūnijos. Žaibų bijau nuo vaikystės. Kai buvau mažas, mano mama irgi labai bijodavo perkūnijos.
Gyvenome kaime, ir jei net iš toli pasigirsdavo griaustinis, mama su mumis lįsdavo į didelę spintą.
Pamenu tą jausmą – kai sėdime visi trys ant sulankstytų patalų, tarsi ant kėdžių, mažoje erdvėje, apsupti sienų. Aplink mus didžiulė audra, bet mes – tyliai sėdime, kaip urve.

Užaugęs į spintą nebelendu, nors žaibai jau penkis kartus yra trenkę labai arti – net į namus.
Ši vasara labai audringa.  Praeitą savaitę, dieną, lyg ir tyliai lyjant, lietus netikėtai sustiprėjo. Pradėjo žaibuoti. Pakilo vėjas. Pradėjo plakti šoninę namo sieną, langus – tarsi ledukais ar milžiniškais lietaus lašais. Ir.. vėjas  staiga nurimo. Tylu, tylu. Supratau –esu audros akyje.

Tai patyriau ne kartą. Kai viskas sustingsta, nutyla, sustoja – kyla įtampa. Toks sustojimas tarsi prieš šuolį. Lyg stovėtum  prieš gilų tarpeklį, ir turėsi peršokti į kitą pusę.
Niekada nežinai, kas bus.
Ar teks bėgti, skubėti, slėptis, kažką gelbėti? 
O gal – tiesiog... nebebūsi..

DUM- didžiulis garsas!  Ir šviesu- tarsi fotografuotų su blykste.

Ji

Šiandien ėjau maudytis. Kojų randai jautrūs šalčiui. Ilgokai pratinausi: iš pradžių įbridau iki blauzdų, paskui iki kelių. Vanduo apsėmė mano šlaunis, pasiekė kelnaites, liemenį, apsupo krūtis, ir aš nirau iki kaklo. Šaltis gėlė, bet paskui pasidarė šilčiau.
Atsiminiau, kaip su vaikais atvažiuodavome čia maudytis. Juos, mažus, nešiodavau vandenyje. Mes susikibdavome ir šokinėdavome. Eidavome, įsikibę į tiltelį. Dabar tiltelis apkiuręs, keleto lentų trūksta. Nuo dažno šlapumo išbrinkęs medis žiojasi.
Kur prabėgo laikas?
Aš plaukioju ilgai.
Artėja riaumojančio motociklo variklio garsas, artėja ir sustoja. Nulipa motociklininkas. Maudykla atokioje vietoje. Vyras stovi ant skardžio, žiūri į apačią. Gal tikėjosi tokią šaltą, lietingą dieną rasti tuščią maudynių vietą. Kaip ir aš tikėjausi.
Visgi nusprendžia: šalmą, kurį laikė rankose, pakabina ant motociklo vairo ir ima leistis šlaitu žemyn. Nors laiptai šalia.
Aš plaukioju. Toliau, bet ne per toli nuo kranto. Kojos dar silpnos – gali sutraukti mėšlungis. Nerizikuoju. Plaukioju nusisukusi.
Garsas už nugaros – vyriškis pliukšteli į vandenį.. Greitai, pora plačių mostų, aplenkia mane ir nuplaukia tolyn. Plaukia didelį ratą. Aplink, bet laikosi atstumo.

Išlipusi į krantą klupteliu. Šaltoka. Susinervinu – mano rankšluostis paskutinis, niekas nedžiūsta. Prakeiktas oras! Lietus ir lietus!
Motociklininkas išlipa, maunasi marškinėlius ant šlapio kūno. Pasisveikinam.
– Kas buvo įdomaus šiandien? – klausiu.
– Ką? – šiurkščiai tarsteli jis, balsas žemas, grubokas. Tikrai nepratęs būti kalbinamas.
Perklausiu.
– Et, važinėju. Šeštadienis, tai po darbų, tai va, po miestelius. Atsiminiau, kad maudykla, ir užsukau.
Tylim. Jis apsirengia. Aš susivynioju į savo paskutinį rankšluostį. Neskubėsiu rengtis. Gal jis išvažiuos.
– O tu? Čia turistauji?
Aha! Pamatė mano palapinę ir didžiulę kuprinę, pasistačiau prieš porą valandų.
– Taip, taip. Bet keliausiu toliau dar šiandien, – visada taip sakau nepažįstamiems. Nenoriu, kad grįžtų naktį.
Dažnai ir išeinu iš tiesų.
Vyriškis užlipa į viršų, vėl ne per laiptus, o per šlaitą. Atsineša kuprinę ir šalmą.
– Turiu kai ką.
Pasiūlo parūkyti. Aš nerūkau. Jis prisėda ir išima iš kuprinės aviečių stiklainiuką.
– Mama iškišo. Nemoku atsisakyti, bet nemėgstu išmesti. Gaila. Uogienių nevirsiu.
Oi, miela dovana. Greit apsirengiu ir sėdim. Nebaisus jis. Ramus, tylus. Aš valgau avietes. Vakarėja.
Ir nežinau, kodėl jam pasakoju, kodėl išėjau. Pavargusi, sudegusi. Išėjau po netekčių. Bet išėjau su meile. Meile, didesne už mane. Neįmanoma meile.
Kas vakarą užmiegu, ir mano mintyse - jis. Dažną naktį sapnuoju sapnus – jie tarsi mano dienų minčių tęsiniai. Ryte pabudus – jis vėl mano mintyse.
Kaip tame filme Forestas Gampas, kai jo mylimoji – jau mirties patale – sako: „Kaip gaila, kad šalia nebuvau… Tu apkeliavai visą pasaulį. “ O Forestas atsako: „Tu buvai – mano mintyse. Kai žiūrėdavau į lietų, į saulę, į saulėlydį. “
Aš suprantu, kas tai. Tas jausmas – nešiotis kitą žmogų su savimi. Kasdien. Kiaurą parą. Ar žmogus gali jausti, kad gyvena kito mintyse? Kad vaikšto drauge? Kad yra įkvėpimas, ilgesio ir skaudaus džiaugsmo šaltinis? Ar jam tai suteikia papildomų jėgų?..

Mano pašnekovas tyli. Užgriūvau jį su savo mintimis. Jis tik važiavo pro šalį. Avietės baigėsi. Jis užsirūkė vėl.
– Gal mes mylime kitaip, žmonės, turiu omeny… – sako jis. -Bet taip išeina gal ir gerai, gal ir negerai. Jei tai gerai – tai gerai. Bet gerai būti namuose.
Man patinka išvažiuoti. Bet labiau patinka grįžti namo. Tai vat.
Taip ir pakalbėjome.. Ir jis išvažiavo.
Tą naktį sapnavau vaikus. Mes ėjome įsikibę į lieptelį. Taškėsi vanduo. Mes šokinėjome…

Pažadino smarkus lietus.