Pratesimas...
Po valgyklos incidento Saulius dingo iš visų akių. Nors koridoriai ūžė nuo kalbų, bet jo niekur nesimatė. Kai kurie mokiniai manė, kad jis slapstosi kur nors mokyklos rūbinėje nuo smalsių merginų. Kiti kalbėjo, kad matė jį ant mokyklos stogo, brahmanų kavinėje.
Tačiau tik vienas Iskanderas žinojo, kur ieškoti draugo. Bibliotekos vakarinėje dalyje buvo sena erdvė su užmirštu kampu, į kurį retai kas užklysdavo – ten, kur šviesa krisdavo per dulkėtą langą, o dulkių kvapas susimaišydavo su senų knygų tyla.
Saulius sėdėjo ant žemos palangės, žiūrėdamas į apniukusį dangų. Mintys buvo apkrautos – ne tiek dėl triukų, kiek dėl jų pasekmių. – Štai tu kur, – tarė Iskanderas tyliai.
Saulius pakėlė galvą ir pažvelgęs į jį, pamatė už jo nugaros stovinčią už draugą vyresnę merginą, kurios jis nebuvo matęs anksčiau. Tai buvo gana lieknos ir grakščios figūros, su ryškiais rytietiškais veido bruožais panelė. Jos ilgi, tankūs kaštoniniai plaukai krito kaskadomis iki grakščių blauzdų. Apranga atrodė paprasta, kaip visų moksleivių, bet joje pačioje jautėsi kažkas subtilaus ir elegantiško. Atrodė, kad ji net stovi kitaip nei kitos mokyklos merginos. Saulius įsižiūrėjo į ją atidžiau – ir akimirkai neteko žado. – Noriu tave su kažkuo supažindinti, – ištarė Iskanderas, pastebėjęs susižavėjusį draugo žvilgsnį. – Čia mano sesuo Maja.
Mergina žengė žingsnį į priekį, išlįsdama už brolio nugaros, ir atsistojo priešais Saulių. Vaikino žvilgsnis trumpam susitiko su jos akimis – giliomis, tamsiomis, bet tarsi jam jau pažįstamomis.
Saulius pajuto, kaip per kūną lyg elektra perbėgo stipri srovė, užliedama jį kažkokiu nepaaiškinamu, bet giliu artumo jausmu. Jam pasirodė, lyg ta mergina būtų stovėjusi šalia visą jo gyvenimą, o jis tik dabar ją iš tikrųjų pastebėjo – tokia artima, net artimesnė už jo seserį Linają.
– Paliksiu jus dviese, – tarė Iskanderas, žvilgtelėjęs į seserį, kuri įsmeigė į Saulių savo tyrinėjantį žvilgsnį, tarsi norėtų jį permatyti kiaurai, ir mirktelėjo Sauliui. – Būk draugas – išklausyk ją.
Jis pasitraukė tyliai, palikdamas juos vienoje iš tų akimirkų, kurioje laikas trumpam sustoja. Saulius nejučiomis nulipo nuo palangės ir atsistojo priešais ją. Maja toliau įdėmiai tyrinėjo žvilgsniu Saulių. Ji nesuprato, kodėl jos širdis pradėjo tankiau plakti. Saulius nuo jos įdėmaus žvilgsnio pasijautė kaip beveik nuogas – tarsi Iskandero sesuo jį matytų kiaurai.
– Tu turbūt galvoji, kad aš atėjau pasidomėti tavo triukais, – nutraukė ji tylą, prabildama savo šiltu, minkštu ir malonaus tembro balsu. – Jeigu taip galvoji – tu klysti. Aš atėjau pasakyti tau tai, ką kiti bijos pasakyti į akis.
Saulius pasimetęs tylėjo. Jis nežinojo, kaip reaguoti į tos gražuolės žodžius. Pabandė nusišypsoti, bet pajuto, kad čia ne tokia situacija, kur užtenka tik šypsotis. – Klausau, – sumurmėjo jis. – Nors nesu tikras, ar man patiks, ką išgirsiu.
Maja žengė žingsnį arčiau jo. Taip arti, kad vaikinas užuodė vos jaučiamą, bet į svaiginantį jos kūno ir kvepalų aromatą. – Tu elgiesi lyg būtum išrinktasis. Lyg tavo veiksmai neturėtų pasekmių. Valgykloje – tai buvo demonstracija. Gal tau atrodė, kad tai smagu ar naudinga. Bet kai apie tai bus pradėta kalbėti aukštesniuose sluoksniuose, tu suprasi, kad tai buvo ne triukas. Tai buvo signalas. Ir ne tau, o jiems, – jos tonas nebuvo piktas – veikiau toks, kaip žmogaus, kuris mato, kad kitas vaikšto per ledo plonumą.
– Jiems?.. – kilstelėjo antakius Saulius, bandydamas suimti save į nagą. Nes nuo Majos grožio ir kvapo jam vis labiau svaigo galva. Maja linktelėjo.
– Mūsų pasaulyje nėra tik smalsių akių. Yra ir tos, kurios medžioja. Ir jei mano tėvas sužinos apie tavo „sugebėjimus“ – tu tapsi tuo objektu. Ne draugu, ne asmeniu, o objektu, kurį reikia ištirti, išlukštenti, o jei pavojingu – neutralizuoti.
Saulius nuleido akis, kad apsisaugotų kažkiek nuo Majos žavesio įtakos. Tačiau jis buvo tikras dėl vieno: taip su juo dar niekas nekalbėjo – tarsi jis būtų ne paauglys su paslaptimi, o žmogus, vaikštantis su granata be žiedo.
– Aš... aš tik norėjau parodyti, kad gali būti kitaip, – tyliai sumurmėjo. Tačiau Maja išgirdo jį. Jos akyse atsirado užuojautos šešėlis.
– Aš suprantu, kad norėjai būti išgirstas ir pastebėtas. Tikrai suprantu. Bet tai, kaip tu pasirinkai tai padaryti, rodo, kad dar nesupratai, ką reiškia turėti galią. Atmink: galia be išminties – tai ne laisvė. Tai spąstai.
Saulius supratingai linktelėjo galva ir pažvelgė nedrąsiai merginai į akis.
Maja žengė žingsnį prie jo ir, uždėjusi ranką ant peties, truputį nuleido galvą, kol jų akys atsidūrė viename lygyje. Jų akys dar kartą susitiko. Šį kartą Saulius neatsitraukė. Tik pajuto, kaip užkaito jo žandai ir dar stipriau pradėjo suktis galva.
– Kodėl tau rūpi? – tylus ir drovus klausimas išsprūdo iš jo lūpų.
Majos tarsi raudonose koralo lūpose pasirodė nežymi šypsena. – Nes tu galbūt esi daugiau nei tai, kuo dabar apsimeti. Aš matau, kaip mano brolis tave gerbia ir brangina. Ir aš tikrai nenoriu, kad jam skaudėtų, jeigu tave sunaikins per tavo paties žioplumą ir susireikšminimą.
Saulius nurijo seiles. Merginos žodžiai jam nuskambėjo skaudžiau nei bet koks riksmas. Tai buvo jos rūpestis – skausmingas, bet tikras.
– Ačiū, – tyliai tarė jis. – Nuo šiol būsiu atsargesnis.
Maja patraukė ranką nuo jo peties, jos žvilgsnis tapo labai rimtas. – Ne būk atsargesnis. Būk sąmoningas, – pataisė ji. Ir, žengusi atgal, nuėjo, palikdama jį vieną su jausmu, kurį jam sunku buvo įvardyti, bet neįmanoma pamiršti.
Kai Majos žingsniai nutilo, liko tik apniukusio dangaus šviesa ir lengvas dulkėtas oro virpėjimas. Saulius liko stovėti, kaip palikta figūra, šachmatų lentoje – niekas jo nejudino, bet žaidimas jo viduje, jau pasikeitė.
Atsisėdęs atgal ant palangės žiūrėjo į baltus debesys, slystančius dangumi. Pažvelgęs į savo delnus, užsidengė savo veidą. Širdis vis dar tebeplakė stipriau nei įprastai – ne nuo baimės, ne nuo gėdos, bet nuo kažko naujo... Kažko, ką reikėjo pripažinti. O galvoje vis dar skambėjo Majos pasakyti žodžiai: „Aš suprantu, kad norėjai būti išgirstas ir pastebėtas... “, „Galia be išminties – spąstai... “, „Tu vaikštai su granata be žiedo... “
Ji aplankė neviltis, abejonės ir baimė: „ Ką aš po velniu darau?! Ar aš tikrai norėjau Iskanderui padėti?.. Ar tiesiog norėjau, kad jis ir jo sesuo mane įvertintu? “ Tada jam atmintyje iškilo vaizdas valgykloje – tas momentas, kai jo ranka tarsi savaime sujudėjo ir maistas atsirado lyg burtų lazdele pamojus ant jo padėklo. Ta akimirka jis pasijautė – ypatingas. Visų akyse. Net žavingas. Jam tai buvo didingas akimirksnis, kurio taip troško. Tik dabar suprato, kad tai buvo kaip ir saldi nuodėmė – graži, bet trumpalaikė. Jis papurtė galva ir nuleidžia rankas nuo savo veido. „Aš nenoriu būti dievas. Aš tiesiog... nenoriu būti nematomas. “ Nuleidžia galvą ant krūtinės ir tyliai atsidusta. Tas momentas, kai išgirdo tiesą apie save iš nepaprastai žavingos merginos lūpų, pasirodė labai skaudus. Bet tuo pačiu jis suprato – kad tai ir vienintelis kelias pradėti jam pačiam keistis. „Ačiū tau, Maja... “ – mintyse padėkojo jai. – „Tu atėjai ne pasmerkti manęs, kada aš elgiuosi kaip vaikas, o perspėti – kaip žmogus žmogų. Kaip draugas draugą.. “
Kuri laika pastovėjo žiūrėdamas į švinini dangų ir pasuko link klasės. Vos jam įžengus visi nutyla ir sužiūra į jį. Vienu žvilgsniai sužavėti, kiti pasipiktinę treti smalsus ar tiriantis.
- Ypatingasis atėjo. Gal ir mane pavaišinsi? - kažkur pasigirdo pašaipus purkštelėjimas.
Kažkas klaksėję pikdžiugiškai susijuokė. Saulius pažvelgė į kalbėjusi nedidelio ūgio berniuką su šviesiais garbanotais plaukais.
- Kita karta... Baran... auskai pavaišinsiu patiekalu iš avienos.
Iskanderas prunkštelėjo supratęs Sauliaus užuomina. Berniukas irgi suprato ir jo veidas paraudo iš pykčio. Kiti klasiokai, tai pat supratę Sauliaus paslėpta mintį, pradėjo juoktis. Nuskambėjo skambutis ir visi atsisėdo į savo vietas.
Algebros pamoka slinko lėtai. Klasėje tvyrojo nedidelis šurmulys, pertraukiamas tik kreidos braižymo ir retkarčiais kažkur sučežėjusio rašiklio bei sąsiuvinio ar knygos lapų vartymo garsų. Mokytoja, dėstė naują temą, pasisukusi į lentą, brėžė paraboles ir aiškino apie funkcijų išraiškas.
– Kai x kinta, f (x) taip pat kinta – tai tarpusavio priklausomybė. – Ar kas nors galėtų pateikti gyvenimišką pavyzdį?
Užbaigusi formulę lentoje ir atsigręžė į klasę. Jos žvilgsnis slinko per suolus, vertindamas kiekvieno veidą.
Staiga sustojo ties Sauliumi.
Jis laikė iškeltą ranką, iš akių matėsi – jis turi ką pasakyti.
– Prašau, Ščerbinskai, – tarė mokytoja, šiek tiek primerkdama akis. Ji jau buvo pasiruošusi kažkam netikėtam.
Saulius garsiai trinktelėjo suolo dangčiu ir atsistojo. Jo žvilgsnis buvo mąslus, balse tvyrojo keistas rimtumas.
– Tai kaip mergaitės ir berniukai, – prabilo jis. – Mergaitės dažniau jaučia rezultatą intuityviai – tarsi išvada gimtų be tarpinių žingsnių. Berniukai dažniau eina per visą loginę grandinę. Jei berniukas myli, tai dažniausiai todėl, kad „a + b = c“. Mergaitė myli, nes... tiesiog jaučia. Tai – dvi skirtingos funkcijos.
Klasėje kažkas sušnabždėjo, dar kažkas sukrizenęs pasikišo ranką po suolu. Vienas vaikinas suburbėjo garsiau:
– Tipo lyčių diskriminacija?
– Ne, – ramiai atsakė Saulius, nė kiek nesutrinkęs. – Tai tas pats, kas sakyti, jog šaukštas geresnis už šakutę. Nei vienas ne geresnis – jie tiesiog skirti skirtingiems patiekalams. Ir jei bandysi valgyti sriubą šakute – pasijusi kvailai. O jei bandysi perprasti mergaitės mąstymą kaip berniukas – gali taip ir nesuprasti, ką ji jau seniai jaučia.
Klasėje įsivyravo keista tyla – tokia, kokia kyla ne iš gėdos, o iš netikėto mąstymo sustojimo. Mokytoja suspaudė lūpas, lyg norėtų ką nors pasakyti – bet tik paprašė:
– Sėskis, Ščerbinskai.
Ji atidžiai susimasčiusi žvelgė į mokinio veidą. „Funkcijos? Mergaitės? Berniukai? Ir visa tai – algebros kontekste? Hm... Tarsi skamba protingai, bet ar tai, ką jis pasakė, išties tinka šios užduoties temai? Ir apskritai, ar jis iš tikrųjų supranta, ką kalba, ar tik mėgina išsišokti tais savo originaliais žodžiais? “ O gal jam paprasčiausiai patinka būti dėmesio centre…
Jos akys dar kartą nukrypo į Saulių.
„Bet visgi… jo mintyse yra kažkokia struktūra. Nelyginant alternatyvus algoritmas – ne iš vadovėlio, bet iš gyvenimo. Keista, tačiau formulė ‘a + b = c’ ir ta intuityvi išvada... tai netgi matematiškai graži metafora. Ir kaip jis išdrįso taip drąsiai kalbėti apie jausmus taip, lyg tai būtų funkcijų sandūra. Tokiam paliginimui ne kiekvienas suaugęs žmogus tam ryžtųsi. “
Ji trumpam nutilo mintyse, suabejodama:
„Galbūt klasėje jau sėdi tie, kuriems šis pasaulis ruošia didesnius klausimus nei kvadratinė lygtis. “
Saulius atsisėdo šnabždančioje klasėje. Staiga, lyg netyčia, jo link slystelėjo sulankstytas popierėlis. Iš pradžių jis net neketino jo paimti – bet kažkas manyje perbėgo. Nuojauta? Žaidimas?
Jis išlankstė. „Sauliau, aš tave įsimylėjau. Nuoširdžiai. Nežinau, ar tu ką nors jauti, bet man tai svarbu. – J. “
Jis perskaitė porą kartų. Nebuvo parašyta vaikiškai, be kvailų piešinukų ar širdelių. Tiesiog sakinys – paprastas, nuoširdus. Ar bent atrodantis toks. Vaikino krūtinėje kažkas sujudėjo. Ne euforija – greičiau tyli pagarba. Jis nežinojo, kas tiksliai ta „J. “, bet tai buvo pirmas kartas, kai kas nors mokykloje kreipėsi į jį ne kaip į keistuolį, o kaip į žmogų.
Jis paėmė tuščią popieriaus lapelį ir atsakė:
„Ačiū, kad parašei. Bet negalima taip žaisti berniukų jausmais. Net jei nori apsiginti nuo kažkieno kito dėmesio. Aš netikiu apsimetimu. Ir nenoriu būti skydu. “
Raštelį jis grąžino tuo pačiu keliu – tyliai, nepastebimai. Ir tada, šiek tiek pakreipęs rašiklį, ant kurio buvo pritaisytas mažytis veidrodėlis pažvelgė į ji. Pamatė kad viena iš merginų, sėdinti dviem suolais už jo, sustingo. Jį gretai apsidairė – greitai, neramiai – ir nuleido galvą. Petys vos krustelėjo.
Nei vienas kitas mokinys to nematė. Mokytoja per daug įsijautusi į skaičius. Bet Saulius matė. Ne todėl, kad žiūrėjo į ją – o todėl, kad mokėjo matyti tai, kas slypi kampuose. Tylos plyšiuose. Atsakymų tarp eilučių.
Tą popietę, per pertrauką, Saulius netyčia išgirdo kitų šnabždesius: kad „J“ jau kurį laiką buvo persekiojama atkaklaus klasioko, kuris vis stumdėsi, rašė, ir laukė jos prie durų. Sauliui „J“ prisipažinimas buvo... Tik jos šarvas. Ne kvailas žaidimas – bet desperatiška gynyba.
Ir vis dėlto – gynyba, kuria tapo jis kaip žmogus. Nors „J“ ir nesitikėjo, kad jis atsakys taip tyliai, taip aiškiai. Kad jos žaidimą permatys, bet ne išjuoks. Kad nekaltins, o atspindės. Ir būtent tas atspindys – ne šauksmas, ne smerkiantis pirštas, o paprastas sakinys – privertė ją pajusti tai, ko seniai bijojo: gėdą už tai, kad gali netyčia įskaudinti kito nekalta širdį.
Per literatūros pamoką „J“ tarsi atsiribojo nuo visko, kas aplink ją vyko. Nuo klasės tylos, nuo kitų mergaičių kalbų, kurias ji išgirdo per pertrauką.
Ji sėdėjo nejudėdama, tarytum kažkas būtų užspaudęs joje laiką.
Sauliaus balsas vis dar skambėjo jos galvoje: „Mergaitė myli, nes... jaučia. “ Ta frazė, lyg netyčia mestas akmenėlis, sukėlė joje bangeles, nuvilnijusias per krūtinę, kaklą, skruostus. Tarsi kažkas būtų švelniai bakstelėjęs ten, kur ji pati nesitikėjo būti tokia pažeidžiama. Ji norėjo per pertrauką jam nusišypsoti, bet nepajėgė –taip ir liko jos šypsena, kažkur tarp nerimo ir džiaugsmo. Krūtinėje ji jautė, kaip kažkas ten suspaudė – ne taip, kad skaudėtų, o taip, lyg kas būtų užkabinęs jos sielos stygą. Paskui, viduje sumišimas, tarsi nauja banga, užplūdo su mintimi: „Kaip jis... drįsta taip kalbėti? “ Ji pajuto, kaip joje auga noras prieštarauti, nors susižavėjimas ir ėjo greta – tarsi du paukščiai toje pačioje širdies šakoje.
Ji pro pramerktas blakstienas pažvelgė į jo profilį.
Akys nevalingai sustojo, bet vos pastebimai, kad niekas nepamatytų, nepastebėtų.
„Jis – ne toks kaip kiti“ – jos sąmonėje prasikalė nauja mintis, tarsi jaunas žolės stiebelis per kietą dirvą. Jai trumpam net suskaudo nuo to supratimo – tarsi kažkas jos viduje būtų pabudę, bet neduota teisė prisiliesti. Pirštai sujudėjo – norėjo parašyti dar vieną raštelį, bet sustojo.
Širdyje sukirbėjo nauji jausmai – šiek tiek gėdos, šiek tiek baimės, šiek tiek vilties. Kaip trys lašeliai į tą pačią stiklinę.
Po akimirkos pajuto, kaip žandai užkaito nuo minties: „Jei jis būtų mano… aš jam nieko nesakyčiau. Tik būčiau šalia. Nes jis jau suprato viską, ko net aš pati dar nesuprantu. “
Saulius netikėtai pajuto ant savęs kažkieno žvilgsni. Atsisuko į ta puse.
Akys jų susitiko. Jo ir „J“. Tai truko trejetą sekundžių bet to užteko kad pamatyti kad jos pečiai vos vos virptelėjo – tarsi atodūsis, kurio ji nedrįso parodyti kitiems...
Po Sauliaus pasisakymo apie lyčių skirtumus, kalbos klasėje pamažu aprimo. Bet tik išoriškai. Kitoje tylos pusėje – viskas virė.
Saulius savo vidumi jautė, kaip atmosfera klasėje tapo kažkokia tankesnė. Ne todėl, kad kas nors būtų pasakęs ką nors garsiai. Priešingai – viskas vyko tyliai, kaip dūzgimas laidotuvių procesijoje, kur visi tyli, bet viską žino.
Jam pakako viena akimi žvilgtelėti į kairę – mergaitės kažką rašė, perdavinėjo vienos kitoms raštelius, o jų akutėse žybčiojo neaiškus susitarimas. Tarytum visos būtų saviškių komanda, kuriai ką tik pavyko įstumti savo figūrą į saugią poziciją šachmatų lentoje.
Vienos mergaitės priglaudė galvas kikeno. Kitos – apsimetė, kad gilinasi į sąsiuvinius, bet žvilgsniai išduodavo: jos stebėjo „J“ ir laukė jos reakcijos.
– „Na va, Saulius tikrai apsaugos... dabar tas Vilius net nepriartės. „
– „Sakiau, kad tai suveiks... „
– „Tik pažiūrėk, kaip ji paraudusi – o vis tiek laiko fasoną. „
Žodžiai neištarti, bet jų atgarsiai skambėjo aiškiau nei garsiai ištarta pavardė klasės žurnale.
Saulius toliau atsargiai žaisdamas su veidrodėliu ant tušinuko, stebėjo dar karta kas darosi jam už nugaros. Tai buvo ne smalsumas, o savisaugos instinktas. Iš stebėjo merginu aktyvumą ir spėliojo: „Kas čia dabar pas jas vyksta?
Negi jos vėl žaidžia... Tik šįkart – su manimi. “ - jis viduje nustebo. Žvilgtelėjo į „J“ kuri sėdėjo tyliai, bet jos veidas... nebuvo „šaltas“. Ne dabar.
„Tokia mergina negali būti manipuliuotoja kitais... nebent... “ Jo mintys persipynė su tuo, ką jautė – ne tik apie ją.
Vaikinas gerai prisiminė, kaip praeitoje pamokoje ta mergina bandė ji panaudoti kaip „sieną“, kad pasislėptų nuo kito klasioko. Tada jis pasijautė... instrumentu, o ne žmogumi. Jo galvoje pralėkė mintys kaip kregždės vasaros dangumi: „Dabar... ar tai vėl tas pats? „ Bet jis pastebėjo, kad kažkas šįkart yra kitaip. Jos akys tapo liūdnesnės. Lyg... kaltės atspindys? Jis matė, kad dabar ji nežaidžia. Bet kažkas ją tada pastūmėjo. Jis giliai susimastė ir jo mintys ėmė greitai dėliotis logiškai į viena seka – kaip jam įprasta.
– Ji rašė raštelį.
– Jos žodžiai buvo ne jos pačios.
– Už jų – visos jos klasiokės, arba bent jau kelios.
– Strategija: panaudoti mane kaip... buferį. Skydą. Barjerą.
Jis akimirkai suspaudė delną į kumštį. Ne iš pykčio. Iš bejėgiškumo prieš tas merginas.
„Aš joms – ginklas? Priemonė? “
Pažvelgė atidžiai dar kartą į „J“.
„O ji –? Ar žinojo, ką daro, ar tik... klausė, ką jai patarė? Ar ji tikrai tikėjo, kad tai geriausias sprendimas? O gal... pati buvo sutrikusi. “
Saulius tyliai įkvėpė.
„Štai kodėl ji apsiverkė... Ne todėl, kad žaidė. O todėl, kad mano atsakymui nebuvo pasiruošusi ir gavo jausmų grąža“
Nors aplink ji šnabždėjimai stiprėjo, Saulius išliko ramus. Bet nebeabejingas. Jo vidinis pasaulis gavo nauja patirti.
Ir nuo šiol – jis žiūrės giliau. Ne tik į žvilgsnius. Į tuos momentus, kai žmogaus pečiai vos vos virpteli.


Keliautojas




