Šurpo

Pratesimas... 

  Mokyklos valgykla tą dieną šurmuliavo kaip visada. Stalų kojelės girgždėjo, mokinių balsai aidėjo nuo sienų, o eilėje prie maisto stypsojo išvargę veidai, pasiruošę susitaikyti su viskuo – net ir su klampia rudąja koše.
Iskanderas stovėjo eilėje su lėkštu entuziazmu rankose. Dienos meniu siūlė kažką, kas atrodė tarsi konservuotas cementas. Jis jau buvo bepasiekiąs padavėjos langelį, kai iš už nugaros nuskambėjo pažįstamas balsas:
– Šiandien neimk nieko. Jau turiu tau šurpos. Su aviena. Ir ryžių su šafranu. Net čebureką.
Iskanderas atsisuko. Saulius stovėjo sau įprastai – ramus, kiek per daug tylus, tarsi vos pastebimas. Rankose – padėklas. Bet ne bet koks: nugludintas, švarus, ir svarbiausia – su patiekalais, kurių čia niekada nebūna.
Garai kilo nuo šurpos, kvapas – švelnus, tikslus, giliai atpažįstamas. Lyg ką tik ištrauktas iš namų, kurie buvo toli, Turkmestano širdyje. Kvapas vaikystės. Kvapas, kuris neturi teisės būti čia.
– Iš kur... tu tai gavai? – paklausė Iskanderas, jo akys išsiplėtė nuo nustebimo.
Saulius šyptelėjo. Tarsi nekaltai. Tarsi čia nieko tokio.
– Kartais pakanka prisiminti, ko tikrai nori. Ir visata padeda. Einame pavalgysime, kol neatšalo.
Su tais žodžiais jis nusiveda draugą prie laisvo stalo.
Iskanderas atsisėda. Paima paduotus patiekalus. Kai paima pirmą šaukštą į burną jam pasirodo kad ta akimirką sustingo.
Jam tai nebuvo panašu į močiutės šurpos skonį. Tai buvo tiksliai jos šurpa. Ta, kurią ji virdavo sekmadieniais, kai lauke siautėdavo vėjas ir niekas be šeimos negalėjo nuraminti jo širdies.
– Tu... tu net nežinai, kad ji dėjo cinamoną į sultinį. Net tėtis to nesuprasdavo. Kaip tu...?
Saulius pažvelgė jam tiesiai į akis – ne iššaukiančiai, bet giliau nei reikėtų.
– Gali būti, kad kai kurie dalykai mus suranda ne per protą. - pasakęs paslaptingai šyptelėjo.
Tada tarp draugu įžengė tyla savo nematomais žingsniais ir jie tylėjo. Abu. Ir valgė.
Aplink vaikščiojo juos mokiniai, kažkas, kažkur garsiai juokėsi prie kito stalo, vienas berniukas praeidamas net sustojo pažiūrėti į jų lėkštes su neslepiamu pavydu.
Iskanderas daugiau nenorėjo klausinėti. Jis valgė. Bet ne maistą – jis ragavo prisiminimą, pažeidžiamą stebuklą, kuris, rodos, neturėjo teisės egzistuoti, bet egzistavo. Dabar. Per jį.
Viduje kažkas suskilo. Ne iš pykčio. Ne iš džiaugsmo. Iš nežinomybės.
Jis pirmą kartą nuo pažinties su Sauliumi rimtai susimąstė:
„Kas tu esi, žmogau? Ir kodėl mane taip ramiai vadini draugu? “
Kai jiedu pavalgo, be žodžiu pakyla nuo stalo ir nusineša savo indus. Iskanderas nuo tos dienos nusprendžia, užsivesti sąsiuvini ir užrašinėti jame viska. Viska kas susiję su Sauliumi. Jo paslaptingesnius žodžius ar veiksmus. Apie tai jis nenorėjo su niekuo dalintis, net su seserimis. Visa jo šeima buvo prieš tai kad jis draugautu su tuo vaikinu. Jiems jis buvo tik šudra antro lygio. O Iskanderas ir jo šeima priklausė aukštesnei antros lygio Brahmanu kastai. Jų socialinis statusas skyrėsi net trejais lygiais. Tačiau Iskanderui nerūpėjo kastu sistemą, dėl ko labai pergyveno jo artimieji. Taip kiekviena mokslo diena, Saulius su Iskanderu pietaudavo tylomis šudrų valgykloje. Jie nevalgydavo ten jiems duodamo maisto. Saulius pastoviai tarsi iš niekur atsinešdavo vis kitokius Turkmėnijos patiekalus, tarsi jie būtu ką tik pagaminti. Tai buvo ne tik močiutės šurpo, bet ir šafranu kvepiantis palow, trapūs ichlekli su garuojančia mėsa, rauginto gatyk šaltis prie karštos govurmos, ir net saldūs pishme, kuriuos Saulius pateikdavo tarsi desertą po tylos. Kai vieną dieną Iskanderas išvydęs patiekalą su trapia, dūmais dvelkiančia tešla, nustebės pakėles antakį paklausė:
– Ichlekli... mano teta kepdavo tokį tik per Naujųjų Mėnulio šventę...
Tada Saulius tik šyptelėjo.
– Gal tavo teta šiandien prisiminė tave.
Iskanderas tada nežinojo ką ir atsakyti savo draugui. Per kiekviena mokyklos pietų pertrauka draugas pateigdavo jam po staigmena, tarsi nujausdamas ko būtent jis ta diena nori. Vieną karta pasirodė sumalak – saldus, sunkus ir šventiškas, tarsi kažkas būtų minėjęs seną šventę, apie kurią niekas nekalbėjo. Per kita – šašlykas, dar garuojantis, su lengvu dūmo kvapu, lyg jis būtų keptas už valgyklos sienos, kur niekas neturi teisės kepti.
Kartais ant jų stalo, atsirasdavo ir kuklesnių patiekalu, bet dar labiau gluminančių stebuklų – boortsog spurgeliai prie saldžios arbatos, arba ichlekli, tokie autentiški, kad Iskanderas net nebesijautė sėdintis mokyklos valgykloje. Jam tai jau tapo ne maistu – tai buvo jo paties vaikystės prisiminimų ceremonija, pateikiama taip tyliai, kad net laikrodžiai nutildavo.
Jis taip mėgavosi pietumis, kad net neįtarė, jog jo jaunesnę seserį Airidą dėl to nuolat erzina klasiokės. Kaip gi kitaip – sesuo kildavo valgyti mamos idėto troškinio, o jos brolis kažkodėl lepinosi aromatingais valgiais šudrų valgykloje.
Vieną dieną Airida neištvėrė. Per pietų pertrauką, vedama pykčio ir… keisto troškulio, nuskubėjo ieškoti brolio. Kvapas, pasklidęs valgykloje, greitai nuvedė ją prie reikiamo stalo.
Jo brolis, su kažkokiu šudra, atsipalaidavęs kabino šurpo šaukštais ir šypsojosi. Aplink juos stovėjo akys išputę mokiniai ir mokytojai.
Airida sustojo. Pirmiausia – iš nuostabos, paskui – iš netikrumo. O kai priėjo arčiau, visas abejones nušlavė viena mintis: tai buvo jos močiutės šurpo. Tokį pat ragavo vaikystėje, tokį pat slėpė širdyje.
Be menkiausio skrupulo, ji ištiesė ranką ir atėmė dubenį tiesiai iš nustebusio brolio.
– Tavo skrandis gali palaukti. Mano siela – ne, – tarstelėjo ir ėmė kabinti šaukštu, tarsi po metų tylos vėl būtų radusi namus.
Saulius pirmas kelias sekundes neteko žado, bet pamatęs pasimetusio Iskandero akis ir nepažįstamos mergaitės džiugesį, prapliupo juoktis.
– Visiškai nejuokinga! – suraukęs kaktą burbtelėjo Iskanderas, paskui riktelėjo:
– Airida, ar tu iš proto išsikraustei?! Jis mano!!
Saulių dar labiau prajuokino vaizdas, kaip jo aukštas, grakštus draugas bando atimti dubenį iš už jį žemesnės mergaitės. Tarp jų panašumas akivaizdžiai badė akis, todėl Saulius kilstelėjo antakį:
– Iskanderai, ar čia tavo sesuo?
– Taip, – nenoriai sumurmėjo šis. – Ir labai įkiri.
Saulius tik palingavo galva, pasilenkė ir iš po stalo ištraukė dar vieną dubenį šurpo, kurį padėjo priešais draugą.
– Va, imk. Valgyk, bet nesipešk su savo mažesne sesute. Argi taip dera elgtis garbingam Brahmanui?
Iskanderas jau pasinėrė į savo šurpo dubenį, kai Saulius atsigręžė į Airidą, kuri vis dar stovėjo su išplėstomis akimis, akivaizdžiai bandydama suprasti, kas čia ką tik įvyko.
– Beje, – šyptelėjo jis, tartum prisiminęs kažką svarbaus. – Tu juk buvai ta, kuri su broliu pešdavosi dėl desertų, tiesa?
Airida sutriko.
– Kokiu desertų?
– Na, pavyzdžiui… – Saulius mostelėjo ranka ištraukdamas ja iš po stalo ir ant jo padėjo maža, molinį dubenėlį su pishme – saldžiaisiais Turkmėnijos sausainiais, pabarstytais sezamais. – Dėl šitų, tarkim?
Airida išsižiojo..
– Tai... neįmanoma! Močiutė tokius kepdavo tik per Naujuosius metus. Ir jie visada dingdavo iš lėkštės, vos tik išeidavau iš virtuvės. Jis (rodo į Iskanderą) juos sušveisdavo vienas!
Iskanderas murmtelėjo:
– Nes tu jų niekada laiku nevalgydavai...
– Ir todėl viską suvalgydavai už mane! – atkirto Airida, bet tuo pačiu jau atsisėdo prie stalo ir ėmė valgyti sausainį, beveik nenuleisdama akių nuo Sauliaus. – Tu... tu iš kur žinojai?
– Gal močiutės šurpas kalba daugiau, nei atrodo, – šyptelėjo Saulius. – O gal aš tiesiog mėgstu nustebinti.
Airida pašnairavo į savo brolį.
- Ar šitas šudra visada taip kalba?
- Aha... - pilna burna suniurnėjo tas. Pabaigęs kramtyti pridūrė. - o kartais kaip pasakys, nei bėk nei rėk.
Saulius tylia sukikeno. Paskui lėtai atsitiesė, nusišluostė rankas į lino servetėlę (kurios, žinoma, ten prieš sekundę dar nebuvo) ir tyliai pažvelgė į Airidą:
– Aš visai nesiruošiau kalbėti... Bet jei jau taip norisi, – jis išsitraukė vieną dėžutę iš po mokyklinio švarko, – gal geriau pakalbėsim apie tai, kas tau vis dar saldu?
Jis atidarė mažą, meniškai išdrožtą medinę dėžutę. Iš jos pasklido pažįstamas kvapas – riešutai, rožių vanduo ir slypintis saldumas.
– Ček-ček! – Iskanderas vos neprspringo. – Čia gi... pakhlava?! Močiutės pakhlava?! Tu iš kur ją...?
– Nuo šiol – ne jūsų vienų močiutės, – nusišypsojo Saulius ir padavė mažą trikampėlį Airidai. – Šiandien ji nusprendė pas mane atkeliauti. Gal žinojo, kad teks dalintis.
Airida akimirką laikė saldumyną tarp pirštų, tarsi bijotų, kad jis išnyks. Tada tyliai pasakė, žvelgdama į Saulių:
– Jeigu dar vieną kartą pavadinsi mane mažesne sesute... tu pats liksi be šurpo.
- Ot radai kuo pagąsdinti ežį plika subine... – prunkštelėjo Saulius.
Iskanderas taip ir palinko prie savo dubenio.
- Jeigu rimtai, – Airida sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Prisipažink, šudra, iš kur visa tai tu gauni?
Saulius surimtėjo. Jam pabodo, kad už jį mažesnė mergiotė jį taip vadina, nežiūrint visų jo pastangų ją padaryti laimingą. Nužvelgė ją savo šaltu, skvarbiu žvilgsniu ir prabilo lediniu tonu:
- Man nesvarbu, koks tavo statusas, mano paslaptis žinos tik mano žmoną. Tu ja nesi, ir nemanau, kad būsi, tad mano paslaptis tavės neliečia.
Airida su broliu net pašiurpo nuo tokio Sauliaus tono ir balso. Net jų tėvai su jais tokiu tonu niekada nekalbėdavo, net labiausiai supykę.
- Be to, – tėsė Saulius tokiu pat šaltu, bet jau žaibiškai susikaupusia vidine jėga alsuojančiu balsu. – Tu galvoji, kad turėdama tokį statusą gali sau viską leisti. Bet pasakyk man, ar kada nors bent akimirkai susimąstei, kas kelia tavo pasaulį? Kas laiko jį ant savo pečių?
Jis atsistojo, pakėlė nuo stalo molinį dubenį su šurpo likučiais ir, laikydamas jį dviem rankomis, lėtai ištarė:
- O tu ar kada nors pagalvojai, kad jeigu nebūtų mūsų, tų, kuriuos tu taip niekini, jūs, brahmanai, turėtumėte dirbti mūsų darbus? Tai kas jūs tada būtumėte, dirbdami mūsų darbus? Jeigu skaitai, kad mes, šudros, neišmanymas ir tamsa, o jūs, brahmanai, išmintis ir šviesa, tai kas, jeigu ne mūsų tamsa ir neišmanymas, iškelia jūsų brahmanų išmintį ir šviesą?
Jis pastatė dubenį prieš Airidą taip garsiai, kad garsas nuskambėjo lyg varpas tuščioje šventykloje:
- O dabar tu iš aukšto spjaudai į tą šulinį, iš kurio geri skaniausią vandenį? Ir taip daro brahmanų dukra, kuri yra pilna išminties ir šviesos?
- O gal tu esi tik auksu padengtais žodžiais pridengtas šešėlis?
Tyla, kuri tvyrojo po šių žodžių, buvo nepatogi – net grindys, regis, nustojo girgždėti. Tą akimirką, kai Saulius padėjo dubenį prieš Airidą, ore kažkas pasikeitė. Tai nebuvo tik pykčio ar neteisybės nuoskaudos šuoras. Tai buvo... žinojimas. Jo balse nebeliko paaugliško šėliojimo, nebeliko švelnios ironijos. Kalbėjo ne berniukas. Kalbėjo tas, kuris prisimena, kas buvo pamiršta. Tarsi jo lūpomis būtų prabilusi pati žemė, kurios darbininkai nešė svetimus derlius, kurios moliu lipdė svetimus dievus, kurios prakaitu buvo klojamos paminklinės šventyklų plytos.
Airidos akyse išdidumas traukėsi. Ne iš baimės. Iš... atpažinimo. Ji nepažinojo šio Sauliaus. Tačiau kažkur sielos gilumoje pajuto: jis – ne tik šudra. Jis – veidrodis, kuriame atsispindėjo ir jos pačios šešėliai.
O Iskanderas... pirmą kartą nejautė noro pasakyti nė žodžio. Jis tik žiūrėjo į draugą, tarsi matytų pirmą kartą. Ir galbūt iš tikrųjų matė – ne Saulių, o kažką didesnio, kas per jį pradeda atsiskleisti.
Šurpo dubuo, pastatytas taip paprastai, tapo simboliu. Ne maisto, o pagarbos, bendrystės, ir to slėpiningo siūlo, kuris susieja žmones ne pagal kastas, o pagal sąmonę.
Saulius, dar akimirką stovėjęs, kol jo žodžiai nuaidėjo visų viduje, vėl tyliai atsisėdo. Ne su pykčiu, ne su arogancija – ramiai, kaip tas, kuris pasakė tai, ką turėjo pasakyti, ir daugiau nekovoja.
Jis atidarė mažą medinę dėžutę, primenančią senovišką piniginę su slaptu skyriumi. Iš jos ištraukė keletą mažų pakelių, įvyniotų į natūralę augalo pluošto drobelę. Atsargiai juos išlankstė, atskleisdamas neįprasto kvapo žolelių mišinį. Kvapas buvo šiltas, primenantis migdolus, rožių židlapius ir kalnų mėtas.
- Tagtabazaro vienuolio arbata, – tyliai paaiškino jis.
Paskui visiškai ramiai atsegė nedidelį odinį krepšelį, kurį visada nešiodavosi prie diržo – ne tiek iš įpročio, kiek iš dėkingumo tiems, kurie jį kadaise pamokė dalintis. Iš jo ištraukė mažą molinį arbatinuką su mažaisiais keramikiniais puodeliais, o šalia – kuklų metalinį termosą. Jį rytą dar spėjo slapta prisipildyti verdančio vandens virtuvėje, kol niekas nematė. Jis nemėgo triukšmo – net ir arbatai gimstant.
Sudėjo arbatą į arbatinuką ir užpylė ją karštu, bet ne verdančiu vandeniu iš termoso. Garai pakilo lėtai, tarsi žinodami, kad jų aromatas turi nuraminti ne tik kūną, bet ir sielą. Tokiais pat ramiais, neskubiais judesiais pastatė ant stalo ir puodelius arbatai.
Airida, vis dar tylėdama, stebėjo jį. Ji niekada nematė tokio kultūrinio ritualo atlikto taip... tiksliai. Be jokios puikybės, be demonstruojamo žinojimo. Tik vidinė pagarba procesui ir žmonėms, su kuriais daliniesi.
- Nori? – paklausė Saulius, ištiesdamas jai mažą puodelį be ąselės. – Jis jai priminė dar kartą vaikystę Tagtabazare.
Airida paėmė puodelį. Ji nieko neatsakė, bet pirmą kartą per visą pokalbį jos akys šiek tiek suminkštėjo.
Iskanderas irgi paėmė savo puodelį į rankas. Dabar jis gėrė arbatą tyliai, lėtai, kaip žmogus, kuris pradeda klausytis ne tik ausimis, bet ir širdimi.
Taip jie trise ir liko sėdėti šudrų valgykloje iki pietų pertraukos galo. Ir galbūt tai nebuvo nei karalių rūmai, nei šventykla, bet tą akimirką – tai buvo vieta, kurioje gimė kažkas naujo.