Moetis ir berniukas

Sėdėjo Moetis ant senos statinės krašto,
Po kojomis jo tyvuliavo purvinas vanduo.
Įkaušę vyrai už skatiką mėtė akmenis –
Pataikius tik į taikinį, jis krisdavo “velniop”.

Baltai raudonai išdažytas klouno veidas –
Moečio šypsenoj piktoj gyveno liūdesys.
Jo darbas buvo užgauliot ir maivytis -
Moečio namuose gausus vaikų būrys.

Ir štai mažam berniukui tėvas sako:
– Tau šilingas, sūnau – laikyk tvirtai.
– Tik neskubėk – atidžiai nusitaikyk.
– Nusiųsk tą bestiją į vandenį mikliai!

Suspaudė akmenis berniukas saujoj
Ir pažvelgė Moečiui į liūdnas akis.
Žiūrovams širdį netikėtai net suskaudo -
Ant žemės numetė jis akmenis šešis.