Aš niekad nemokėjau sakyti komplimentų.
Jų vengiu iki šiol – kaip blogas tėvas alimentų.
Jei būtų gyvas padarėlis mano komplimentas,
Tai – visas susivėlęs ir mėšlu truputį apkibęs…
Priverstų stot į eilę pedagoges ir net siuvėjas
Pas gerą psichoterapeutą – jei būtų jį girdėjusios.
Todėl aš vyriškai laikau kietai sučiauptą burną,
Geriau įkišti mano komplimentą į sandarią urną.
Arba rūsy tamsiam, užpylus kalkėmis, užmūryti –
Nes tai ne paprastas žvėris, jis – dažas rudas.
Keliauja nesustabdomai per moterų naivių ausis,
Sukeldamas vien šleikštulį – lyg virškinimo dujos.
Ne kartą aš bandžiau išmaudyti jį ir sušukuoti,
Į švarų audeklą, lyg kūdikį brangiausią, įvynioti…
Bet vos ištrūksta jis į orą – iškart purve išsivolioja.
Išsprogsta akys jam pajutus neribotą laisvę.
Lyg kipšas dūksta jis zigzagais turgaus aikštėj.
Todėl slepiu aš tą kenkėją nuo visuomenės –
Geriau tyla, negu bereikšmis sapaliojimas.