Pokalbis pirmas

Ji

Vaikystėje dažnai sapnuodavau sapną – bėgdavau nuo meškos. Juodos, gauruotos, didžiulės. Visada ten pat- negyvenamoje dykinėje.
Galiausiai - jau išvargusi-pasiekdavau  skardžio kraštą – per akmenis, suskeldėjusią žemę– ir ties kraštu atsisukdavau: meška artėdavo ir siekdavo dantimis..

Tada atsigręždavau – ir šokdavau į bedugnę. 
Širdis imdavo nežmoniškai greit tvaksėti ir spausdavo gerklę- ryksmas, begarsis šauksmas- likdavo plaučiuose. Dūsdavau.
Prabusdavau. Susivokdavau kur esu- už mamos– pamenu, ji kvėpuodavo ramiai, o aš tiesiog užgniauždavau kvėpavimą, kad jos nepažadinčiau. Labai bijojau ją pažadinti. Ir tetį- jis miegodavo kitam kambaryje. 
Dažniausiai nebeužmigdavau – žiūrėdavau į tamsą.. Ilgai..
Akys pripratusios prie tamsos imdavo įžvelgti šešėlius, baldų kontūrus. 
Prie manęs, ant sienos, kabėjo kilimas – jame buvo išmegzti elniai prie upės. Vienas žiūrėjo į šoną, du palenkę galvas rupšnojo žolę. Tolumoje – krūmeliai, medžiai.
Kilimo apačioje buvo siūliukai – kutai. Kai jau būdavo pakankamai šviesu, imdavau juos pinti į kaseles. Tiek dažnai pindavau, kad kutų galai nudrisko ir nutyso.

Mama aiškino, kad jei sapnuoji, jog krenti – vadinasi, augi.
Suaugusi šio sapno nesapnuoju.

Kai kalbu su Tavim- vis atsimenu tą bėgimo ir kritimo jausmą.

Jis

Kartais taip norėdavau nebūti šiame pasaulyje, kad jau atsibudęs nenorėdavau atsimerkti. 
Gulėdavau, kol šlapimo pūslė priversdavo rinktis – šlapintis į lovą arba visgi keltis. 
Esu tinginys – bet šlapime gulėti nenorėjau, tai keldavausi.

Darbų neturėjau – tik įkyrų zvimbimą galvoje. 
Nekenčiau savęs. 
Jaučiau – galėčiau greit viską užbaigti. 
Kad pradėčiau dieną, turėdavau išgerti – puslitrį alaus. Ryte, per pietus, po pietų. 
Tiesiog išnykdavau.

Vieną kartą jau buvau tvirtai nusprendęs išeiti – viską susiplanavau, parašiau laišką ir ... prisigėriau. 
Ryte gavau laišką dėl paskyrimo. 
Mama džiaugėsi – rašė, kad pagaliau tapau žmogumi, kuriuo gali didžiuotis.

Kol kas – šešėliai prasisklaidė. Bet jie yra. 
Nedrįstu pažvelgti į juos – dienas užkraunu darbais ir žmonėmis. 
Bet tie šešėliai laukia manęs.