Kitas

Prieš skaitant, noriu informuoti, kad veiksmas vyksta TSRS alternatyviame pasaulyje, 1984 metais. To laikotarpio specifika supras tik tokie seniai kaip aš, kuriu vaikystė prabėgo tuo laikotarpiu.

Kai Saulius sugrįžo namo, pragulėjęs ligoninėje dar porą savaičių, mokykloje ėmė sklisti kalbos, kad berniukas smarkiai pasikeitė. Apie jį pradėta pasakoti neįtikėtinus dalykus – kad kalba kaip suaugęs, jog jo vartojami žodžiai sunkiai suprantami net ir tiems klasiokams, kurie gulėjo šalia jo. Negana to, jis gebėdavo iš savo spintelės, stovėjusios prie lovos, išsitraukti vaisių, kokius kiti vaikai buvo regėję tik paveikslėliuose. Daugelis iš tokių pasakojimų juokėsi – juk visi jį prisiminė kaip naivų ir net šiek tiek kvailoką paauglį.
Namiškiai taip pat greitai pastebėjo, kad Paulius, kurį dabar visi vadino Sauliumi, tikrai pasikeitė kaip asmenybė. Kadangi šeima gyveno vargingai, vos sudurdama galą su galu, jie neturėjo galimybių nuvesti Saulių pas gerus specialistus, kad šie patikrintų, kas jam nutiko. Dar daugiau – kartais naktimis berniukas pašokdavo iš miego, rėkdamas iš baimės ar skausmo, taip gąsdindamas namiškius. Ramiau miegodavo tik tada, kai užmigdavo šalia savo sesers Linajos, kuri kažin kokiu būdu teigiamai veikdavo jo būseną. Jo broliai, kurie anksčiau noriai sekiojo jam iš paskos, staiga atitolo – po avarijos Saulius jiems pasirodė toks pat suaugęs kaip jų tėvai. Net vyriausioji sesuo, kuri anksčiau laikė jį naivoku kvailiuku, dabar pati kartais ateidavo pasitarti. Linajai, nors ir buvo sunku viską suprasti, ką pasakojo brolis, vis tiek buvo be galo įdomu jo klausytis.
Saulius (arba Paulius, kaip jis buvo vadintas anksčiau) tylomis stebėjo savo naująją šeimą ir stengėsi neišsiskirti iš kitų vaikų. Tačiau jam tai sunkiai sekėsi. Galiausiai jis nusprendė atsisakyti pastangų apsimesti tuo, kuo nebėra.
Vieną sekmadienio rytą, šeimai pavalgus įprastą avižinę košę, Saulius išėjo į lauką pasivaikščioti ir susidėlioti mintis. Po koja jam pasipainiojo nedidelis, juodas, apvalus šratas. Paauglys pakėlė jį ir įsitikino – tai buvo plieninis šratas. Nežinodamas, ką su juo daryti, berniukas lengva ranka sviedė jį į už penkių metrų stovinčią statybininkų aptvertą medinę tvorą – palydėdamas jį savo mintimis. Šratas keistai suzvimbė ir neregėtu greičiu, kurio net pats Saulius nespėjo sekti akimis, trenkėsi į medį. Nuskambėjo duslus smūgis – tarsi kažkas visa jėga būtų trenkęs į medinį daiktą. Tuomet sekė kitas garsas – tarsi plaktuku būtų trenktas į sieną, o netrukus ir trečias – tarsi smūgis į geležį. Iš lentos pasipylė skiedros, o ji pati suskilo ir išlakstė į šipulius.
Saulius sustingo iš nuostabos. Priėjęs arčiau ir pažvelgęs per tvorą, jis neteko žado. Jo lengva ranka sviestas plieninis šratas ne tik perlaužė trijų centimetrų storio lentą, bet dar ir išmušė plytas naujo daugiabučio statomo namo sienoje. Joje žiojėjo didžiulė skylė.
Apsidairęs, ar kas nors nematė, ir nesulaukęs jokio dėmesio, Saulius nusėlino palei tvorą. Netrukus aptiko vietą, kur trūko kelių lentų, ir pralindo į statybvietę. Palei tvorą buvo sukrautos plytų rietuvės, baltos sienų šiltinimo plokštės, perdengimo plokštės, o prie pat namo – statybininkų persirengimo būdelės.
Slėpdamasis tarp medžiagų, jis prisėlino prie namo. Surado vietą, kur šratas trenkėsi į sieną. Dar kartą įsitikinęs, kad niekas jo nestebi, Saulius priėjo prie skylės ir pažvelgė pro ją. Tolumoje švietė dienos šviesa.
Įlindęs pro langą į pastato vidų, jis rado skylę kitoje sienos pusėje. Paaiškėjo, kad šratas kiaurai pervėrė visą pastatą. Saulius net susvyravo – jeigu šratas būtų pataikęs į žmogų, šis būtų buvęs mirtinai sužeistas. Jo paleistas metalo gabalas įlinko buldozerio vikšre, kur ir sustojo.
Mintyse keikdamas savo neatsargumą, jis kuo greičiau išlindo per tą pačią landą tvoros apačioje ir paliko statybvietę. „Keista, kad sargas nieko nepastebėjo... arba apsimetė. Nors ką čia stebėtis – jeigu sekmadienio vakarą jis vėl buvo išgėręs, kaip vaikystėj dažnai būdavo su mūsų rajono statybininkų sargais... “ - Jis mintyse nusistebėjo. Atsitraukęs per saugų atstumą, jis tyliai sau prisiekė – daugiau niekada neatsakingai nemėtyti jokių daiktų. Norėdamas viską ramiai apgalvoti, Saulius patraukė į šalia esantį darželio kiemą. Ten jis ir sutiko savo seną kiemo draugą Tomą. Jie jau seniai bendravo, buvo geri pramuštgalviai. Tomas nudžiugo jį pamatęs.
– Štai kur tu esi! Ko čia tūnai?!!
– Kas tu toks? – paklausė Saulius.
Tomas nustebęs pažvelgė į savo draugą. Jo veide pasirodė supratinga išraiška.
– Aišku. Tu manęs neprisimeni, – jis palinguoja galva. – Man taip ir sakė tavo namiškiai. Kad po tos prakeiktos avarijos tu beveik viską pamiršai. Aš esu Tomas, senas tavo draugas. Mes dažnai čia susitinkam, kai nusimuilinam nuo tėvų. Taigi, seni, atsipalaiduok.
– Iš kur žinai, kad aš senis? – įtariai paklausė Saulius.
Tomas prapliupo juoktis.
– Seni, draugai visi vienas kitą taip vadina.
– Keistas paprotys, – sumurmėjo Saulius.
– Tad ko čia slepiesi? Nuo savo brolių?
Saulius kuriam laikui nepatikliai žvelgė į berniuką, pasivadinusį jo senu draugu. Galiausiai atsiduso ir pamojo jam ranka.
– Einam su manimi. Noriu kai ką išmėginti.
Tomas džiaugsmingai linktelėjo. Saulius visada įtraukdavo jį į įvairiausius išbandymus. Jie prisiartino prie didelio akmens, gulinčio šalia vaikų darželio tvoros. Saulius mostelėjo ranka į jį.
– Pakelk jį.
Tomas pasuko pirštą prie smilkinio.
– Tu ką, durnas? Jo nepakeltų net dvidešimt tokių kaip aš. Jis sveria ne mažiau nei porą šimtų kilogramų. Pats kelk, jeigu toks gudrus.
Saulius linktelėjo ir ranka pastūmė akmenį. Tas nepajudėjo. Tomas šypsodamasis laukė. Vaikinas susimąstė: „Kodėl anąkart man pasireiškė tokia milžiniška jėga, o dabar – nieko? “
Ir tada jam nušvito atsakymas – jis tada sviedė šratą ne tik rankomis, bet ir mintimis.
Jis nukreipė dėmesį į akmenį ir įsivaizdavo, kad kelia jį mintyse. Akmuo krustelėjo, įsiplėšė žemė aplink jį ir šiek tiek pakilo į orą. Tomo akys išsiplėtė iš nuostabos, burna prasivėrė. Saulius juto, kad jam visiškai nereikia pastangų – akmuo tarsi nieko nesvėrė. Ramiu veidu mintimis nuleido jį atgal į vietą.
Tomas pagaliau atgavo žadą.
– Kas čia buvo?!!
– Užsičiaupk. Apsimesk, kad nieko nematei. Kad nieko nebuvo.
– Tu man dantų neužkalbėk! Prisipažink, ką padarei?
– Nieko. Tai buvo ciguna. Energijos valdymas. Tau dar per anksti tai suprasti.
– Kodėl per anksti?! Tarp mūsų tik trejų metų skirtumas!
– Ne metais matuojamas pasirengimas, o suvokimu, – atsiduso Saulius.
– Koks dar suvokimas? Tu apskritai daug ką esi pamiršęs, o dabar šneki apie kažkokį suvokimą!
– Nešauk. Ne kurčias esu. Kai ką pamiršau, bet kai ką – vėl prisiminiau. Taip dažnai būna, kai žmogus atsigauna po komos.
Tomas nutylo. Jis prisiminė, ką sakė Sauliaus broliai – kad jų brolis po avarijos tapo visai kitu žmogumi. Nutarė vėliau paklausti savo tėčio, pulkininko majoro, kas ta ciguna. Gal ir jis išmoks kelti akmenis mintimis – tada tikrai bus kiečiausias ne tik klasėje, bet ir visoje mokykloje.
Saulius tuo metu suprato: jam teks rasti kitą vietą, kur galės išbandyti savo jėgas. Tomui jis daugiau nieko neberodys. Vaikas lieka vaiku. Net jeigu jis ir senas draugas, jis tikrai kažkam papasakos. Ir jeigu atsiras įrodymų – juo gali susidomėti nepageidaujami žmonės. O jis net nežino, kas Tomo tėvai. Reikės sugalvoti, kaip viską užglaistyti.
– Tomai, tą sugebėjimą aš pavadinau „ciguna“. Perskaičiau apie jį kažkokiame fantastikos romane. Nepamenu pavadinimo. Norėjau patikrinti, kiek ten teisybės. Gali ir tu pabandyti. Bet nieko negarantuoju – tam reikia stiprios vaizduotės. Kaip su ja?
Tomas gūžtelėjo pečiais:
– Aš tikiu tik tuo, ką galiu pamatyti ar paliesti. Visa kita – nesąmonės.
Saulius palengvėjo – jam pavyks išsisukti.
– Tai kaip tu tada naudosies ciguna, jeigu neturi vaizduotės?
– Kodėl „neturiu“?! – Tomas pasišiaušė. – Gal ir turiu. Tik sunku įsivaizduoti tai, ko nėra. Man tai atrodo kvaila.
– Tada ir pamiršk, ką matei. Nes neturėsi jokių įrodymų. O be jų – niekas nepatikės. Visi pagalvos, kad tai tik fantastika.
– O kodėl tu nenori, kad kiti žinotų ką tu gali? Juk tai taip kieta!
– O tu norėtum, kad kažkokie svetimi vyrai tave uždarytų ir naudotų kaip bandymų triušį?
Tomas palingavo galva.
– Tai va. Ir aš nenoriu. O jeigu kažkas sužinos, kad tu tai matei – pats gali dingti be žinios, kad netaptum liudininku.
– Iš kur tai ištraukei? – Tomas žiūrėjo į Saulių nepatikliai.
– O tu pats pagalvok, kas nutinka tiems, kurie kiša nosį į valstybės paslaptis?
– Supratau. Tylėsiu kaip kapas.
– Teisingai. Kitaip – iš tiesų gali dingti. Ir aš stengsiuosi niekam nerodyti, ką sugebu. Kam man dingti be žinios.
Taip Sauliui pavyko įtikinti savo jauną draugą laikyti liežuvį už dantų. Ir pats laikėsi žodžio. Tik tuomet, kai įsitikindavo, jog niekas nemato, jis ir toliau bandydavo kelti sunkesnius akmenis.
Atėjo pirmadienis. Saulių pažadino statybų garsai už lango. Netoliese pasigirdo ir policijos sirena. Jis su nerimu priėjo prie balkono ir pažvelgė žemyn.
Statybų aikštelėje, prie jo išmuštos skylės, stovėjo grupė darbininkų. Prie jų – milicijos mašina. Milicininkai apžiūrinėjo skylę. Netrukus privažiavo dar viena mašina tamsintais langais. Iš jos išlipo keli žmonės su lagaminais. Jie kažką tyrinėjo...