Prabudimas

Kadangi šiurpia požymio paslaptį jau žinote, įdėsiu pratesimą. Atsižvelgus, kad skaitys lietuviška auditorija, tai ir jos reakcija man yra pilnai suprantama. :)


Ryto saulės spinduliai nušviečia nedidelį, gana šviesų kambarį. Palei sienas stovi keturios lovos, o šalia jų – sudėtingi medicininiai aparatai, palaikantys gyvybę tiems, kurie jose guli. Vienoje lovoje, stovinčioje prie lango, guli paauglys. Jis čia pateko po autoavarijos.
Turistinės kelionės metu mokinius vežęs autobusas susidūrė su priešais atlėkusiu sunkvežimiu – pastarojo vairuotojas netikėtai mirė nuo širdies smūgio. Susidūrimo metu vietoje žuvo autobuso vairuotojas, trys vaikai pateko į komą, auklėtoja ir kiti – patyrė sunkius bei lengvesnius sužalojimus. Šioje šviesioje palatoje ir gulėjo visi trys paaugliai. Dabar čia liko tik vienas – kitus du jau perkėlė į reabilitacijos skyrių.
Šalia jo, ant minkštos kėdutės, snaudžia mažas berniukas. Iš veido panašu – tai jo brolis. Jis laiko gulinčio ranką, galvą padėjęs ant lovos krašto. Staiga tylą perskrodžia siaubingas, nežmoniškas paauglio klyksmas – pilnas begalinės kančios ir siaubo. Berniukas išsigandęs pašoka, įsmeigia akis į atsisėdusį brolį. Šis giliai ir greitai kvėpuoja, akys plačiai atmerktos, tarsi regėtų košmarą.
Po kelių sekundžių į palatą įlekia išsigandusi seselė. Pamačiusi vaizdą – aikteli ir apsipila ašaromis. Netrukus pasirodo budintis gydytojas. Paauglys vėl krenta atgal į patalus. Prie jo skuba gydytojas ir seselė. Patikrina aparatus – gydytojo veide atsiranda palengvėjimo šešėlis. Uždeda ranką ant kukčiojančios seselės peties.
– Dabar viskas gerai. Krizė praėjo. Jis miega. O tu, berniuk... – kreipiasi į broliuką. – Bėk pas mamą ir pasakyk, kad tavo brolis gyvens. Dabar jis tik miega.
Berniukas dar kelias sekundes žiūri į gydytoją, tada į seselę, įsišiepia ir šokinėdamas išlekia iš palatos.

Vakare, likus valandai iki lankymo pabaigos, į vaikų aktyvios priežiūros palatą susirenka gausi šeima: du suaugusieji ir keturi vaikai. Prie miegančio paauglio atsistoja apie dvylikos metų berniukas, vilkintis baltus languotus marškinius ir juodas kelnes. Šalia – jaunesnis brolis. Kitoje pusėje – dvi vyresnės seserys, viena apie aštuoniolikos, kita – šešiolikos. Tėvai – kukliai apsirengę, vargstantys, bet pagarbus orumas spindi jų veiduose.
Šeima tyliai tarpusavyje bendrauja. Jie pažinojo ir kitų sužeistųjų tėvus, buvusius toje pačioje palatoje. Nedidelis šurmulys pažadina paauglį. Jis, daugiau nei mėnesį praleidęs komoje, atmerkia akis, sumirksi... ir staiga atsisėda it spyruokle pašokdintas. Visi vieningai aikteli.
– Ir kur aš, po velnių, atsiradau?! – garsiai sušnabžda.
Jo klasiokai, gulėję šalia, prunkšteli. Kambary kyla šurmulys. Motina apsipila ašaromis ir šūkteli:
– Sauliau!
Ji puolusi apkabina sūnų, prie jos prisideda ir seserys bei broliai. Paauglys sustingsta, netekęs žado. Galų gale vėl prabyla:
– Po velnių, paleiskit mane!
Jis bando išsivaduoti iš artimųjų glėbio. Pastangos sėkmingos – visi atsitraukia. Tuo metu pasigirsta griežtas gydytojo balsas:
– Kas čia vyksta?
Į palatą įžengia gydytojas, lydimas seselės. Veidas piktas.
– Koks čia balaganas? – pakartoja garsiai. Pamato sėdintį paauglį – veidas šiek tiek šviesėja. – Vaikinas ką tik atsigavo, o jūs užgriuvote visa minia. Tučtuojau apsiraminkite. Jam reikia ramybės.
Paauglys pakelia ranką, prašydamas tylos. Visi atsisuka į jį.
– Kas jūs visi tokie? Ir kas po galais čia vyksta?
Motinos akyse vėl pasirodo ašaros. Gydytojas priartėja, uždeda ranką paaugliui ant kaktos, kiek palaukia ir susirūpinęs atitraukia.
– Ar prisimeni savo vardą?
Paauglys suraukia kaktą, tyliai dairosi.
– Kažką prisimenu... kažko ne... O kaip jūs mane vadinat?
Motina vos nesuskuba dar kartą pulti prie jo, bet vyras ją sulaiko. Broliai ir seserys pradeda šnabždėtis tarpusavyje.
– Viskas aišku, – sako gydytojas. – Po tokios traumos – stipri amnezija. Jokiu būdu negalima forsuoti prisiminimų. Laikui bėgant, prisimins. Dabar galite jam pasakyti jo vardą ir prisistatyti.
Šeima linkteli. Klasiokai su savo šeimomis žvelgia į nelaimingą, bet stiprią šeimą su užuojauta.
Prie lovos atsisėda jauniausia sesuo, švelniai paima brolio ranką.
– Aš Linaja, Sauliukai. Tavo mylima sesutė. Mes dažnai kalbėdavome apie visokius mistinius dalykus. Tu juos mėgai.
Paauglys tyliai nusišypso. Prie jo prieina kita sesuo – Orinta. Jos žvilgsnis rimtas, susirūpinęs.
– Aš Orinta. Nežinau, kiek tu mane mylėjai... – mesteli pašaipų žvilgsnį Linajai. – Bet mes visada rasdavome apie ką kalbėti. Sveik greičiau.
Ji globėjiškai uždeda ranką jam ant galvos. Tada prie jo prieina du jaunesni broliai, šypsosi iki ausų.
– Tomas, Gediminas! – išbėrė abu kartu.
Paauglys palinksi galva, draugiškai šypsodamasis. Prie jo prieina ir mama su tėvu.
Sauliumi pavadintas paauglys mandagiai su jais pasisveikina, nors mintimis yra visai kitur:
„Gerai, kad jie nesuprato, jog aš ne jų sūnus Saulius. Prisimenu, kad esu Paulius... reikės pasistengti kad neleptelčiau tikrojo vardo. Reikės prisiminti – aš ne Paulius. Aš – Saulius...  Ir kas po velnių man nutiko, kai įkritau į tą prakeikta bedugnę?.. “