Dievas. Gamta. Žmogus.

Tokia pasaka ne pasaka, Biblijos išplėstinis skaitymas, interpretacija ir dar velniai žino kas

Pradėkim nuo kažko paprasto, labai primityvaus. Iš pirmo žvilgsnio, nors iš tiesų tai labai sudėtinga. Turiu galvoje žolę. Nors ne, gal vis tiktai pirmiausia pažvelkime į lapą. Klevo lapą. Man jis – lapų viršūnė, nesu nieko tobulesnio matęs iš lapų pasirinkimo. (Ar komplekto? Nesvarbu.) Nors žodis tobulumas čia netinka, tiesiog man jis yra gražiausias iš visų lapų, o grožis dalykas individualus ir reikia sakyti, kad man jis gražiausias. O ar tobulas, tai jau ne man spręsti, tegul gamtininkai pasisako šiuo klausimu, su jų verdiktu sutiksiu be prieštaravimų. Taigi, klevo lapas, kiek jis turi kampų, visi smailūs, išraiškingi, skirtingi ir taip toliau. Aišku, ir ąžuolo lapas yra labai gražus, neveltui iš jų daro vainikus, bet kitoks, be smailumų, vieni apvalumai, toks nekampuotas, kompromisinis, atseit visiems geras, ne aštrus.  Bet aš grožio konkurse pirmenybę atiduodu klevo lapui, man patinka viskas, kas aštru, tiesu ir aišku, be užuolankų, išsisukinėjimų, o ąžuolo lapas būtent toks susitaikantis, centristinis, neradikalus.

Tai štai, pamatėme lapus, klevo, ąžuolo, kaštono, vyšnios ir kitus, visi jie skirtingi, o juk galėtų būti visi vienodi, ar kas dėl to pasikeistų? Pavyzdžiui, visi lapai kvadratiniai. Arba trikampio formos. Galų gale apskritimo. Juk puiku, vienovė, kaip uniforma. Uniformuoti medžiai. Bet ne, kiekvienas skirtingas. Vadinasi, tas kas visa tai kūrė, norėjo, kad būtų labai gražu ir stebintų žiūrovą. Kad būtų nepakartojama, kad visi žavėtųsi, sakytų wow! Ypač stebina beržas, staiga baltas, kai kiti tamsaus kamieno. Vos ne Bauhauzas, paprasta, bet stilinga. Ir sugalvok šitaip.
Taigi medžiai. Jų žinau bent penkis: ąžuolas, klevas, kaštonas, beržas ir liepa. Tiesa, dar pažįstu pušį ir eglę. Daugiau ne. Žinau, kad yra alksnis, drebulė, bet tikrai jų neatskirčiau ir neįvardinčiau. Žodžiu, iš medžių mokslo gaučiau daugių daugiausia trejetą penkiabalėje sistemoje. Ir tegul. Pasiteisinimui galiu pasakyti, kad visada gyvenau mieste, į mišką patenku retai. Tiesa, Vokietijoje susipažinau su platanais, Lietuvoje jie neauga. Tad mano žinios dar pagilėjo šioje srityje. Bet prie ko aš vedu?
Grįžkim dar prie žolės. Ar įsivaizduojate kiek rūšių ir pavadinimų turi visokios žolės? Manau, jų yra šimtai, o gal ir tūkstančiai. Paimkite į rankas pačią paprasčiausią žolę, kurią pasiseks pirmiausia nuskinti. Gal tai bus smilga, trauklapis, rūgštynė, dobilėlis. Įsižiūrėkit. Kiek ten kažkokio savitumo, formos įvairovės ir panašių dalykų. Nežinau kokių, bet tai ir nėra svarbu, nes dabar aš atėjau prie svarbiausio. O KAIP VISA TAI SUKURTI? Sugalvoti, nupiešti savo vaizduotėje ir paskui pateikti į gyvenimą. Juk kažkam turėjo visa tai gimti pirmiausia galvoje – forma, išorė, vidus – ir tik paskiau tai buvo pagaminta. Dabar paskaičiuokite, kiek vienetų visų tų gamtos dalykų yra Žemėje – medžių, krūmų, žolių, gėlių (o kokia jų įvairovė???), jau nekalbu apie gyvūniją? Skaičius viso to, kas mus supa gali peraugti į milijonines reikšmes. Tai yra baisu, baisu tai įsivaizduoti. Galybė grožio, formų įvairovė, spalvų gama, kvapai ir panašiai.

Ir štai vieną dieną visa tai reikia sukurti, juk kaip parašyta Biblijoje, kad per trumpą laiką Dievas viską sutvėrė. Milijonus dalykų. Per šešias dienas, nes septintą ilsėjosi. Aš manau, tiek prikūrus tikrai ne pro šalį prigulti. Na gerai, tarkim, Žemę, žvaigždes ir mėnulį, taip pat ir saulę sukūrė pats Dievas (taipogi ir Dangų, į kurį pats ir įsikraustė su visa svita, armija angelų, sutūpė visi ant debesų, tokia patogi minkšta vieta, tinkama stebėti veiksmą iš viršaus), tai tokie gigantiški dalykai, kuriuos nėra sunku sutverti, bet visą tą jovalą, kuris patalpintas Žemėje, visas tas skruzdėles, žuvytes, katytes ir meškučius, taip pat žolytes ir gėlytes, tai juk velniškai smulkus ir alinantis darbas, palyginkite su bažnyčių portalų ornamentais, išsikišimais, įdubimais, kiek triūso tam reikia įdėti, čia jau net joks poilsis nepadės, padžiausi sandalus dar pusės visko nesutvėręs.
O be to, kokia velniška vaizduotė turi būti, kad vienas tiek visko prigalvotum, čia net Dievui misija NEĮMANOMA. Todėl aš ir galvoju, kad kažkas turėjo jam visame tame talkinti.
Aš įsivaizduoju taip, kad, tarkim, yra kažkokia Gamta, gal tai būtybė, gal institucija, tipo departamentas, galima būtų vartoti žodį ministerija, bet jis man prarado patrauklumą, nuvalkiotas ir nusivertinęs save tas žodis, jau geriau departamentas. Sakykim, Gamtos departamentas. Nors gali būti ir angelas, kuris užsiima Gamtos reikalais, taip irgi gali būti, nes Dievą supa galybė visokių angelų ir visi turi kažkokią paskirtį, bet aš visgi nemanau, kad tai vieno asmens darbas, todėl renkuosi didelių pajėgumų instituciją – Gamtos departamentą.

Tai štai – kartą Dievas pasišaukia to departamento direktorių ir sako:
Žinai, aš čia sugalvojau tokį dalyką, sutvėriau Dangų, Žemę, kitus kūnus, bet man dabar reikia tą Žemę kažkuo padengti, kad ji turėtų patrauklią išvaizdą, o nebūtų plika, kaip pakaušis, supranti?
Na taip, suprantu, bet ne visai, ko jūs konkrečiai pageidausite?
O ką aš žinau? Dėl to ir kreipiuosi į tavo ministeriją (vis tik nepavyko išvengti ministerijos, labai jau man ji sulindo giliai į vieną vietą). Galvokit, kurkit, įjunkit vaizduotę, pasitelkite fantaziją, nesnauskite vieną kartą pagaliau, padarykit ką nors naudingo, nustebinkit mane.
Gerai, Jūsų Aukštybe, o kada reikia viską atlikti?
Per dvidešimt keturias valandas, daugiau laiko neturiu, pats esu įsipareigojęs iki sekmadienio viską baigti, o dar Žmogų reikia sukurti, kad jis ten jūsų aplinkoje galėtų patogiai jaustis, turėkit ir tai galvoje, kad Jam viskas būtų naudinga ir reikalinga, aišku?
Taip, žmogui. O kas tai, jei ne paslaptis?
Tokia būtybė, kaip mes su tavim, tik daug kartų kvailesnė, bet turi įsiveisti Žemėje, todėl padėk jam viskuo. Na supranti, vanduo, maistas ir taip toliau.
Dabar truputį aiškėja. Dirbsim, Dieve.
Gerai, eik. Darykit ką norit, man vis tiek, paskui, jei kas nepatiks, aš ištaisysiu.

Ir iš tiesų po kiek laiko Dievui nepatiko visokie dinozaurai, pektozaurai, inozaurai ir kiti zaurai ir jis juos visus vienu ypu sunaikino, pasitelkęs ledynmetį. Man tik vienas dalykas neduoda ramybės: o kodėl jis neišnaikino pelių, žiurkių, uodų ir tarakonų, baisiai bjaurūs sutvėrimai?

Tad gavęs užduotį Gamtos departamentas, ar angelas atsakingas už gamtą (o gal tiesiog kažkoks subjektas vardu Gamta, pareigomis žemesnis už Dievą, juk gali irgi taip būti), ėmėsi darbo, piešė eskizus, bet ne, vienas to visko negalėjo padaryti, vadinasi grupė asmenų: dekoratoriai, animatoriai, rašytojai, fantastai, dailininkai ir panašiai ištisą naktį ir dieną piešė, lipdė, klijavo, karpė, siuvinėjo, spalvino, žodžiu, triūsė, ir galiausiai užpildė Žemės rutulį medžiais, žole, augmenija, kitaip sakant, taip pat ir gyvūnija.
Man tik neaišku, o kas sugalvojo visus žemynus, vandenynus, kalnus ir upes bei ežerus, ledynus ir dykumas? Nes yra tikrai įstabių dalykų Žemėje, sakykim, kriokliai, buvau prie Niagaros, fantastika, penki balai tam, kas jį sugalvojo. Arba aisbergai, kurie paskandino di Kaprį su Titaniku. Liuks. Aišku, ne todėl liuks, kad nuskendo artistas, bet šiaip geras filmas dėl jo, aisbergo gavosi. Gal tam užduotį gavo koks geografijos skyrius? Matot kiek reikalų. Tikrai – vienas čia niekaip neapsidirbsi. Buvo įjungtos didžiulės, milžininškos pajėgos. Bet reikalas visgi buvo padarytas, užsakymas įvykdytas, planas įgyvendintas. Dievas pasigrožėjo gamta, ypač patiko jam klevo lapas, sako, labai gražus, bus Kanados simbolis. Kokios Kanados, kažkas paklausė. Ai, tai dar negreit nutiks, nurimkit. Bet man mįslė, o kaip tie visi daiktai vadinasi, kuriuos čia sukūrėte ir kaip žmonės vadins juos?
Mes pagalvojom apie tai, atsakė departamento direktorius, ant visų išradimų bus lentelės su pavadinimais, tarkim, tas lapas, kuris sakote bus kažkokios Kanados, ant to medžio kabos lentelė – klevas. Ant kito medžio bus prikalta lentelė ąžuolas, dar kito beržas ir taip toliau. Gyvūnai irgi ant kaklo turės lenteles, pavyzdžiui: kiškis, lapė, liūtas. Aišku, kol žmogus skaitys tą lentelę, liūtas greičiausiai jį suvalgys, bet kažkas gal bus šalia, tarkim, žmona ar vaikas, jie perskaitys ir įsimins ir kitiems perduos, be to, įspės, kad prie liūto geriau nesiartinti, bus kaip tėvui. Žodžiu, kažkaip panašiai. Prie upių irgi bus pavadinimai: Nilas, gali plaukioti krokodilai, būkite atsargūs, arba kalnas Džomolungma, kitaip sakant, Everestas, aukštis virš aštuonių tūkstančių metrų, kopti pavojinga, galite nusiversti. Vandenynas Ramusis, daug banginių. Sala Japonija, auga ryžiai. Žemynas Afrika, vergų šaltinis. Ir kita, sąrašą turim, trys tukstančiai puslapių.
Gerai gerai, palikit, perskaitysiu vėliau. Dievas visiems padėkojo ir pažadėjo dosniai atsilyginti. Rezultatu liko patenkintas ir įmetė į tą dekoraciją nulipdytą pagal savo atvaizdą žmogų vardu Adomas.

Tai štai, turime Dievą, Gamtą ir galiausiai Žmogų. Ką jis ten veiks tame žaidime, kokias funkcijas turės atlikti? Iš knygos žinome, kad Dievas kaip pagridinį uždavinį pavedė Žmogui veistis ir daugintis. Tai turbūt vienas ir tas pat. O toliau, sako, žiūrėsim. Žmogus paklausė: o su kuo man daugintis?
Ak, sena galva, tiksliai taigi tau reikia patelės. Žinai, tu turi perdaug šonkaulių, vienas, du, keturi, dvylika, visų net neapčiuopiu, kam tau tiek? Iš vieno nulipdysiu tau merginą. Gulkis, nebijok, neskaudės, aš greitai. Va, gali prabusti, narkozė baigėsi. Čia Ieva. Ji nori, kad tu ją vestum.
Dar ko, iš kur ištraukei? Nieko aš nenoriu. Geriau duok kokį rūbą, nelakstysiu čia nuoga prie žmonių.
Kokių žmonių? Nėra čia jokių žmonių.
Aha nėra, vienas taip sakė nėra, o paskui net atsiginti negalėjo, kai jų priviso.
Moterie, ką tu kalbi? Koks vienas? Tu ir Adomas esate pirmi šioje žemėje, kuri vadinasi Rojus.
Man nusišikt, kaip ji vadinasi. Aš alkana.
Kaip tu kalbi, dieve dieve? Gal be reikalo aš tave nulipdžiau. Adomai, ar tu gerai jautiesi be šonkaulio? Jei ką, galiu tau jį sugrąžinti.
O kam? Tai išimi, tai atgal sukišti nori? Užteks man vienos operacijos. O ir boba visai nieko.
Dar pavadink kartą mane boba ir tau galas. Be kiaušų paliksiu.
Gerai, vaikai, matau susidraugausit, tai palieku jus su dievu, tik obuolių nevalgykit.
O ko jau obuolių negalima, gal mums badu dvėsti?
Ai, darykit kaip išmanot, tik paskui nesiskųskit.

Ir Dievas juos paliko. Ir ką, turime Dievą, Gamtą ir Žmogų. Kas iš to? Ogi nieko. Toliau jau vyksta pasaulio istorija. Ir kuria ją Žmogus. Gamta ir Dievas daugiau nesikiša, nedalyvauja, sako, pasikarkit, jei taip patinka. Tiesa, Gamta kartais iškrečia kokių nors pokštų, atšala arba atšyla, bet tai nerimta, tik jos seniokiški pašėliojimai, o Dievas apskritai pamiršo šitą kūrinį, apleido jį. Ypatingai po to, kai žmonės nužudė jo Sūnų. Ak šitaip, pasakė, tada išsižudykite patys tarpusavyje, aš daugiau jūsų negelbėsiu.

Tai žmonės ir žudosi. Nuo Kaino kaip pradėjo savo artimą, brolis brolį, pačius brangiausius savo gentainius žudyti, tautiečius, amerikonai indėnus, vokiečiai žydus, slavai slavus, lietuviai lietuvius, miestas prieš kaimą, kaimas prieš kaimą, kaimynas prieš kaimyną ir taip toliau.
Ir Dievas nesako – atsipeikėkit, žmonės, ką jūs darot? Jis miega arba yra aklas, arba apsimeta, kad Dievo visai nėra?
O mes meldžiamės, Dieve, apsaugok mus nuo pikto ir neleisk mūsų gundyti, AMEN.