Pasakojimas

Jis priėjo prie manęs iš nugaros. Sustojo šalia. Smarkiai lijo. Mes stovėjom žmonių minioje- vienas šalia kito.
Rankose laikau sketį. Juodą.
- Kodėl neišleidžiat skėčio? -klausia Jis.
- Kad niekas nematytų mano ašarų-  atsakau.
Atrodo, pajuokavau. Bet ne- scenoje- lyjant lietui - šoka mano vaikas, paskutinis skambutis. Daugelio metų sukauptos mintys, jausmas- tos dienos jaudulys srūva mano skruostais.
Jo skėtis irgi rankose. Juodas kaip mano. Neišleistas.
Atrodau tikrai nebešventiskai. Šlapia. Sutrikusi. o Jis atrodo puikiai. Juodas kostiumas, šviesus veidas, ir akys- tamsios, gyvos akys.
Jis atėjo pasakyti šventinės kalbos.
- Darai dalykus, kurių visai nenorėtum daryti..
Ir nors, atrodo, pažįstu Jį- pamatau, kaip jaudinasi. Tai išduoda mažas virpulys- kiek sukaustyti skruostai, raukšlelė tarp antakių.
-  Kalbėsit iš širdies, bus gražu. Labai.
Jis juokiasi.
- Man patinka, kaip Jūs sakot. Gražu. Labai.
Visada būna puiki kalba. ir šįkart buvo.
- Išlikit žmonėmis! -  Griausmingai baigė- skambant ovacijoms.
Mano mintys ir akys dar jaunuolių tarpe, kai jis grįžo.
Jau ramesnis. Atsistojo šalia - žmonių minioje. Drąsiai išskleidė virš mūsų skėtį - pasislėpeėm minioje.
Kalbejom- apie jaunuolius, ateitį, mano nerimą, būsimą atsiskyrimą. Apie pačių baigtus mokslus - ir apskritai gyvenimo kelią. Apie tai kas jam galima, ko ne- jo pašaukimo kely. Kiek daug jis atsisako. Ir dabar jis turėtų- grįžti į savo tylią, vienišą celę, į gyvenimą, pareigą, bet lieka. Šalia manęs. Po skėčiu.
Kaip gera būti šalia jo. Mano vaiko tėtis, mano vyras amžinybėje. Visą rytmetį mintys - kaip būtų jam gera tokia ypatinga dieną būti - žiūrėti į savo abiturientą. Nelemta. Mane kankina atsakomybė-  žinojimas, kad aš viena- kad mano vaikas yra netekęs pusės šaknų. Nors stiprus- nors protingas, brandus, tikras dėl savo pasirinkimų - et, kad mes būtume tokie buvę! Bet kažkoks kaltės, laiko bėgsmo liūdesys - manyje.
Ir atėjo jis. Tai dovana.
Mes kalbame po skėčiu, lija lietus, mes pasislėpę minioje, aš geriu jo akių šešėlius - koks švelnus jo kvapas. Jaučiuosi apsvaigusi.
Liečiasi mūsų pečiai. Ak, tik tiek mes galime - tik tiek mums leidžiama.
Mes juokiamės, ašaros nudžiūvo, šventė baigėsi- turiu eiti sveikinti savojo suaugusio vaiko.
Mes visada išsiskiriame netikėtai. Kalbame, juokiamės, žiūrime vienas kitam į akis - ir turim išsiskirti. Dažniausiai kažkodėl nespėjome atsisveikinti.. Ir šįkart taip pat- katik jaučiau jo peties šilumą, mačiau jį akis- ir jau kviečia mane.. Jis istiesia ranką, perbraukia mano petį- ranka ir lieka ištiesta- kai aš jau einu- tolstu nuo Jo ir jau matau žalią, aptryptą pievą, žmonių kojas- žvilgsnis kyla- veidai, - pats brangiausias - mano vaiko veidas.
Grįžteliu- Jo jau nėra.
Vel smarkiai lija lietus.
Mano veidu vėl srūva lietaus lašai. Ir ašaros.