Šią naktį girtą

Ateik, pašoki su manim
Juk tai kas pūna iš grožio liūno kažkada ištrūkti negalėjo
Prisiminimų srutų pliūpsnis mane taip netikėtai čia užliejo
Ateik gi, na... tik trumpą mirksnį
Ir nebijok... o Dieve ! Ne su manim gi tu numirsi...

Pašoki su manim, maža girta katyte
Ir palaižyk man lūpas iš dešinės kairėn
O taip... Tik tiek trumpai... Tik tiek !

Suresk širdy savoj tuščioj
didingą monumentą
Tamsų obeliską
(Kodėl nėra vandens ugninio, oniksu kur tviska...)
Nagi... pašok brangioji su manim
Tikiu – išdrįsi...

Tai šoki gi šią naktį girtą, mane ar dar matai ?
Laižyk kaip kekšė mano širdį
ir kojas taip kaip moka vien tik tai draugai
Ir man patinka kad oro stinga !
Gyvent gyvenimą vandeniu mirties ugningą
Vėl, vėl ir vėl ! Tiek daugel kartų vardan vienintelio
pasitikėjimo momento
Kuriam praūžus nereikia antkapių trikdyt savais
šleikštokais komplimentais...

1996.01