Milano kariaunos treniruotė

Lukrecija Pači
Castello di Costa, Milanas

[Bendra informacija: Lukrecija - Apolono palikuonė, sutverta pasaulyje pastebėti menkiausias detales, meną ir grožį. Markas - Marso palikuonis, gimęs būti žiauriu kariu. Lukrecija, Dievų suplanuota santuoka ištekinta už Marko, iš gimtosios Florencijos atsikrausto į Milaną - griežtą ir sukarintą miestą. Ji nesitiki, kad Milane yra vietos menui.]



Tarnaitės atitraukia užuolaidas ir miegamąjį užlieja saulės spinduliai. Nenoriu keltis, nenoriu net pramerkti akių, kad kuo ilgiau nematyčiau tų pačių tuščių, vienodų, nuobodžių sienų. Žinojau, kad pasiilgsiu Florencijos, bet negalėjau patikėti, kad įmanoma ilgėtis taip stipriai. Net ne žmogaus, o vietos. Taip netrūksta nei tėvo, nei motinos, netgi sesers, kaip ilgiuosi freskų ir raižinių, prabangių audinių ir paveikslų. Naktimis bent jau sapnuoju. Net mano baisiausi košmarai spalvingesni nei Kostų pilies sienos, bet išaušta rytas ir vėl grįžtu į šį Apolono apleistą užkampį.
Tarnaitė atneša rytinį apsiaustą ir apgaubia juo mano naktinius marškinius.

– Jums leidus, mano ponia, – taria ji. – pirmiausia sutvarkysiu plaukus.

Linkteliu. Tarnaitė paima šukas ir pradeda narplioti nakčiai supintas kasas. Klusniai sėdžiu ir stebiu virš Milano stogų lėtai kylančią saulę, bet net saulė čia ne tokia ryški. Ne tokia drąsi ir spiginanti. Kyla vangiai, lyg apdujusi. Gal po kelių metų, o varge, gal net po kelių mėnesių tokia tapsiu ir aš? Tik neryškus savo ankstesnės aš šešėlis.

Tarnaitė patraukia mano smakrą aukštyn, kad galėtų išpinti kasą ties viršugalviu, ir nukreipia mano žvilgsnį į lubas. Kostų pilyje net lubos tuščios. Nei menkiausio dažių lopynėlio, nei paprasčiausių medžio dekoracijų. Nieko. Ničnieko!  Jaučiu kaip šitas vienas didelis niekas kyla gumulu į gerklę. Ir staiga nebegaliu pakęsti tarnaitės rankų savo plaukuose, nes net ji man svetima. Kostų paskirta nepažįstama moteris. Galvoje lieka vienintelė mintis - noriu iš čia dingti. Man reikia gryno oro.
Staigiai atsistoju ir patraukiu link išėjimo.

– Mano ponia! Jūs nepasiruošu… 

Dingstu už durų, o tarnaitė tokia priblokšta, kad manęs net neseka. Nežinau, kur einu, nepažįstu šitos tvirtovės. Visos jos salės, visi koridoriai vienodi - tušti, pilki, be gyvybės. Einu greitai, palaidos garbanos plaikstosi aplink skruostus, maloningai slėpdamos besikaupiančias ilgesio ašaras. Rytas vis dar ankstyvas, visa pilis ruošiasi dienai, tarnai zuja aplink, o aš nenoriu nieko sutikti. Nenoriu, kad kas nors mane užkalbintų, paklaustų, ar viskas gerai, ar pasiklydau.
Pamačiusi iš už kampo išlendant porą tarnaičių, neriu į artimiausią koridorių. Nesusigaudau, kurioje tvirtovės pusėje atsidūriau, suprantu tik kad kažkaip ištrūkau iš miegamųjų sparno. Pasileidžiu greičiau, kol už pravirų durų tolumoje pamatau saulės spindulius. Ir išgirstu netikėtą… garsą. Bam-bam. Bam-bam. Kažkas muša būgną. Ritmas kartojasi, ir tarsi mane kviečia. Ateik-ateik.

Pastumiu sunkias duris ir įkvėpiu gaivaus ryto oro. Suprantu, kad esu antrame tvirtovės aukšte. Man prieš akis atsiveria didžiulė kolonada su tarp kolonų iškabintomis ryškiai raudonomis Kostų linijos vėliavomis, o pro audeklo tarpus pamatau didžiulę aikštę. Čia būgnas girdisi dar garsiau. Vilioja prieiti. Ir aš negaliu atsispirti, nes tas garsas - vienintelis dalykas, kuris šįryt sugebėjo pažadinti užslopintas mano jusles. Įtempiu klausą ir prieinu prie balkono krašto.

Apačioje dešimtys kūnų juda vienu ritmu. Iki siūlės vienodos  jų uniformos judesyje tarsi bangos susilieja į raudoną jūrą - Marso kariauną. Ir tas vaizdas mane pribloškia. Kiekvienas kario mostas apskaičiuotas, kiekvienas kirtis tikslus ir mirtinas. Reginys toks bauginantis, kad širdis pradeda plakti greičiau, bet neįstengiu nusukti akių. Suprantu, kad tai - treniruotė, suvokiu, kad kiekvienas šių smūgių skirtas sužeisti, suluošinti, gal net nužudyti, bet niekaip negaliu pajudėti iš vietos. Negaliu nustoti žiūrėti, nes tai tiesiog… gražu. Pasibaisėtinai, akiplėšiškai gražu.

Jie juda kaip vienas. Didžiulis ir be galo pavojingas sutvėrimas. Noriu griebti bloknotą ir bent pabandyti nuguldyti šitą Marso kraujo sukurtą stebuklą popieriuje, bet prisimenu, kad stoviu vien su naktiniais marškiniais ir apsiaustu. Šitoje Apolono užmirštoje pilyje nesitikėjau išvysti nieko gražaus, bet dabar stengiuosi į atmintį įrėžti kiekvieną šio makabriško šokio detalę. Tikriausiai jie net patys nenutuokia, kaip įspūdingai visa tai atrodo iš viršaus. Milano kariaunai - tai tik kasdienė treniruotė, man - tai svaigulį keliantis menas, atrastas pačioje netikėčiausioje vietoje. 

Noriu užfiksuoti pilną vaizdą, tad prisiverčiu žengti į šoną. Tolyn pro nesibaigiančias kolonas ir plazdančias vėliavas, kol pasuku už kampo. Dabar galiu nužvelgti visą rikiuotę. Kariai sustoję į tobulai lygias eiles, susiskirstę poromis po du. Nuaidi būgno dūžis - puola vienas, nuaidi dar vienas - puola kitas, ir taip be atokvėpio. Dūžis. Smūgis. Dūžis. Smūgis. Tas ritmas tiesiog hipnotizuoja. Bet tada, pačiame rikiuotės priekyje, pamatau jį.

Marko uniforma lygiai tokia pati kaip ir kitų, jo judesiai tokie patys, tempas identiškas, bet kažkodėl šitoje karių masėje mano  akys jį išskiria. Kariai - tikslūs, jis - preciziškas, kariai juda sklandžiai, jis - tiesiog gracingai. Marko judesiai beveik antžmogiški, į jį, savo stichijoje, neįmanoma nespoksoti. Aš bandau nuslopinti Apolono impulsus, bandau užgniaužti instinktą ieškoti grožio, kartoju sau, kad tai - Markas Kosta, pavojingiausias ir bjauriausias šių kraštų padaras, bet tai nepadeda.  Mano žvilgsnis seka kiekvieną jo judesį, kiekvieną raumenų susitraukimą ir kiekvieną atodūsį. Markas Kosta yra žudymo mašina. Markas Kosta yra grožis.

Negi tai galėjo sukurti Marsas? Kaip Dievas, kuriam rūpi tik galia ir žiaurumas, galėjo įkūnyti tai? Mintyse, lyg popieriuje, braižau Marko kūno linijas. Noriu įsiminti kiekvieną įsitempusį raumenį, kiekvieną sausgyslę ir prakaito lašą. Tapau kraujo raudonumo uniformą, sulieju su švelniai rusvu odos įdegiu, tamsiais, prakaitu įmirkusiais, plaukais. Bet jaučiu, kad man kažko… trūksta. Ne linijos. Ne, ne formos, …spalvos.  Nesugebu jos pagauti, o Markas nenustoja judėti.

Berniukas rikiuotės priekyje vis garsiau muša karo būgną, jo ritmas kinta: greitėja ir aštrėja. Milano kariauna, sekdama būgnu, juda vis greičiau, o aš stengiuosi nepaleisti Marko iš akių. Turiu pagauti trūkstamą spalvą. Privalau užbaigti šitą portretą. Bet dar kelios sekundės, ir, atrodo, nebeįžiūrėsiu Marko kūno kontūrų. Jis juda taip greitai, taip tiksliai, kad mano širdis pasileidžia kartu. Jaučiu savo širdies plakimą tiesiai gerklėje ir niekaip negaliu jos nuraminti.
Staiga būgnas nutyla ir Markas visu kūnu atsisuka.

Taip! Pilka! Pilka lyg plienas.

Širdis, atrodo, tuoj iššoks iš krūtinės. Nors ir be bloknoto, be popieriaus, bet portretas baigtas! Nejučia išsišiepiu, bet po akimirkos sustingstu. Plieninės Marko Kostos akys žiūri tiesiai į mane, ir aš… nebegaliu įkvėpti.  Plienas jo žvilgsnyje tarsi atgijęs, mainosi lyg liepsna. Negailestinga, visa naikinanti ugnis. Jo akyse matau Marsą, jo galią, jėgą, jo įniršį. Stoviu visiškai užvaldyta jo žvilgsnio, kol Markas papurto galvą, ir plieninė liepsna dingsta. Oro gurkšnis užstringa mano plaučiuose, ir aš nevikriai pasislepiu už vėliavos. Raudonas šilkas nuo staigaus judesio suplevesuoja, o aš nesuprantu, ar mano veidas tik atspindi vėliavos raudonį, ar skruostus nurausvino mano išdavikė širdis.

– Mano ponia…, – iš už kolonos nedrąsiai išnyra tarnaitė. – Pusryčiai paruošti.

Nežinau kodėl, bet pasitaisau apsiaustą, suglostau plaukus, lyg būčiau užklupta daranti kažką gėdingo.

– Taip, – mano balsas užlūžta. – ačiū…  Už minutėlės nusileisiu.

– Aš… jūsų kambariuose palikau jums suknelę.

Sugebu tik tankiai mirksėti, suvokusi, kad laksčiau po Kostų tvirtovę su naktiniais marškiniais.

– Jums leidus, – Tarnaitė nežymiai šypteli, nusilenkia ir dingsta, palikdama mane vieną ir sumišusią.

Kas ką tik nutiko?! Paslepiu delnuose nuraudusius skruostus. Aš - Apolono dukra. Neturėčiau žavėtis Marso rankų darbu. Negi ši vieta mane taip paveikė? Turėčiau garbinti tikrą grožį, tikrą meną. Bjaurėtis brutalia jėga, smurtu, ginklais, visu… tuo. Bet kodėl, Milano kariaunai paliekant aikštę, mano širdį vėl suspaudžia ilgesys? Kodėl įspūdingiausi paveikslai nublanksta prieš tai, ką aš ką tik išvydau?