Istorija apie lapę

Kai mama buvo mažytė - jos mama - mano močiutė- vesdavo ją su broliais ir maža sesute į netoliese esančią dėdės sodybą- ten buvo pririštos karvutės, tvarte kriuksejo kiaulaitės, išleisdavo uždarytas aptvare vištas. Reikėdavo prirauti daug žolės aptvaruose augantiems triušiams. Prie namo iš akmenų buvo padaryti trys darželiai- prismaigstyta šakų- kad vištos nekapstytų- per šakų tarpus stiebėsi rūtos, bijūnai, ramūnės ir neužmirštuolės. Sodyba buvo prie pat miško. Mama milždavo karves. Vaikai spėdavo nubėgti prisiskinti žemuogių arba mėlynių.. Atlikusi darbus,  apėjusi ūkį-  mama pripildavo šviežio pieno- į koncervų dėžutę.  Padėdavo už kelių žingsnių - pakrūmėj. Tada prasidėdavo įdomiausia dienos dalis. Sodyboje gyveno lapė! Ji atvesdavo savo lapiukus-ir visi lakdavo pieną. Pasisotinę lapiukai, kaip ir visi mažyliai- imdavo dūkti- vaikydavo vienas kitą, kandžiodavosi ir bėgiodavo. Atbėgdavo visai arti- prie pat juos stebinčių vaikų, kurie  ramiai sėdėdavo- dažniausiai valgydami žemuoges arba mėlynes - nuo viksvos ar iš saujos. Vaikai kantriai eidavo su mama- ne tik dirbti darbų- visą vasarą žiūrėdavo kaip kasdien auga lapiukai. Jie visai atrodo žmonių nebijojo! Neidavo visai arti- bet suklusdavo pašaukti. Kai būdavo karšta-tiesiog gulėdavo- lekuodavo- iškišę raudonus liežuvėlius- kaip šuniukai. Lietuj lyjant- palakę pieno- greit skubėdavo atgal į savo guolį.
Keista- bet sodyboje gyvenančių vištų - niekada lapė nepjovė.
Prabėgo daugelis metų. Dėdės seniai nėra, močiutės- taip pat.
Ir senosios sodybos nebėra. Bet kai važiuojam su mama pro šalį- pro tą vietą, buvusią sodybvietę- pamiškėj- mano mama visada dairosi. Ir kartais mes pamatome lapę- mama tada itin nudžiunga. Praėjo daugiau nei penkiasdešimt metų-  bet ji tvirtai tiki- kad toje vietoje - vis dar gyvena JOS lapių palikuonys!
Juk kažkas turi išlikti- kai viskas šiame pasaulyje keičiasi.