100 dienų vienatvės

Po mirties, kaip žinia, kiekvienas žmogus šimtą dienų turi praleisti vienatveje. Tas procesas taip ir vadinasi 100 dienų vienatvės. Vienatvė reikalinga tam, kad žmogus pats apsispręstų, kur jam keliauti: į rojų, pragarą ar skaistyklą. Niekas kitas čia jam negali padėti. Ir niekas kitas už jį to klausimo nesprendžia. Nėra jokio Petro ir jokių dangaus vartų. Žinoma, gal koks Petras ir yra, ir gal jis net stovi prie vartų, gali būti, kad net pats dangus arba rojus yra aptverti koncertina. Bet žmonių patekimo į vieną ar kitą vietą joks kitas asmuo, net jei jis šventasis ir dangaus vartų raktininkas, arba Liuciferis, kūrenantis dervos katilą pragare, nesprendžia, nes niekas kitas geriau už patį numirėlį nežino jo praeities nuopelnų arba nuopuolių. Ir patikrinti negali. Todėl tik pats žmogus, būdamas šimtą dienų atskirtas nuo pasaulio, nuo bet kokio bendravimo, konsultacijų su advokatais, patarėjais ir kitais suinteresuotais asmenimis, atsistojęs arba, geriau būtų sakyti, gulėdamas su savo sąžine karste, gali teisingai įvertinti savo gyvenimą, pasiekimus ir klaidas, juk sau nemeluosi, kokia prasmė, sąžinė tau iškart primins, kad, tarkim, septintoje klasėje tu nesimokei fizikos ir antrame trimestre iš jos turėjai dvejetą. Tai šiame pasaulyje gali mulkinti rinkėjus ir žadėti jiems nekelti mokesčių arba nevogti, bet kai mirsi, tau bus visa tai priminta, ir primins ne Petras arba Liuciferis, primins tau tavo sąžinė. Nuo jos niekur nepabėgsi net miręs, jinai palaidojama kartu su tavimi, kad galų gale šimtą dienų tu bent kartą gyvenime, tiesa, jau tik pomirtiniame su ja nemeluodamas pabendrautum. Ir dėl to jūs kartu esate sandariai patalpinami, užkasami giliai po žeme, apie du su puse metro, prislėgiami žemėmis, antkapiais, kad nuo šito savo teismo, šitos akistatos su savo praeitimi niekur nepabėgtum, kad tau nešautų į galvą atsikelti ir išeiti, tipo palikite mane ramybėje, nenoriu nieko žinoti.

Buvo vienas toks, kuris trečią dieną kėlėsi ir nusitrenkė velniai žino kur, net į patį dangų, matyt, jam sunku buvo išbūti su savo sąžine, su jos priekaištais, priminimais, tad jis spjovė į viską, atidarė olą ir išbėgo, gal net išskrido. Taip kalbama. Todėl teiginys, kad Gagarinas pirmas žmogus išėjęs į kosmosą, yra neteisingas, jis buvo mažų mažiausiai antras. Tai štai, po šito paklydėlio numirėlius imta patikimai uždarinėti, prislėgti monumentais, kad neduok dieve panašūs incidentai, vadinkim, savavališki pasivaikščiojimai, nesikartotų.

Tiesa, dar gerokai prieš šitą gerbiamą žydą panašiai ir net dar griežčiau elgėsi su nenuoramomis numireliais egiptiečiai. Jie suvyniodavo savo faraonus iki pat akių medicininiais bintais, užklijuodavo visą turinį, atseit tai yra mumija, nors gal iš tiesų taip ir reikia vadinti, juk jie taip supakuoti priminė ne ką kita, ne kokį balzamuotą Leniną, o būtent mumiją. Tarp kitko, jei jau užsiminiau apie draugą Iljičių, su juo pasielgta tikrai neteisingai, jis išstatytas visuotinei apžiūrai, be privalomos šimto dienų izoliacijos, per kurią gal būtų peržiūrėjęs savo Spalio revoliuciją, gal būtų suvokęs klaidas, atnešusias milijonines aukas, gal jo sąžinė būtų jam pasakiusi: ei, Volodia, ką tu pridirbai, apsidairyk, gal po to jis net atsikeltų iš savo mauzoliejaus ir taip pat spruktų kur nors, gal net į tą patį dangų, tada jau ponas ar misteris Gagarinas pasislinktų dar per vieną vietą žemyn tarpe tų, kurie pabuvo kosmose, ir gal nereiktų dabar draugui Leninui atsakinėti į visokius telefoninius skambučius visokiems puikiems asmenims su banko patarėjo praeitimi?

Bet grįžkime į Egiptą (kuriame niekada nebuvau). Taigi, tą mumiją įdėdavo į akmeninį sarkofagą ir po to dar nukišdavo į milžinišką piramidę su daugybe labirintų, kad net jei tu atsikelsi, atkelsi sunkų akmeninį dangtį, kažkokiu stebuklingu būdu išsivyniosi iš bintų, tai gautum galą neišsprendžiamuose labirintuose. Sakoma, kad iš tiesų piramidėse yra nemažai žmonių kaulų, vadinasi, jie tikrai kažkaip išsivaduodavo iš bintų ir antrą kartą gaudavo galą pasiklydę, nerasdami išėjimo. Žodžiu, jau Egipto žmonės manė, kad numirėlis turi išbūti kažkurį laiką vienas pats su savimi.

Vėliau jau mūsų laikais sąlyginai buvo nustatyta šimto dienų vienatvės taisyklė, skaičius pasirinktas optimalus suvesti su savimi sąskaitas, ir po truputį taisyklė įgavo tradicijos pavidalą, ir išeiviai nori nenori turėjo susitaikyti su esama tvarka.

Žinoma, kol gyvi žmonės apie tai nesusimąsto, galvoja, po manęs nors ir tvanas. Bet iš tikrųjų tada, kai jie palieka šitą neva tvaną ir yra priversti dar šimtą dienų išbūti su savo praeitimi, vieni, be draugų, pažįstamų, netgi priešų, ir ne kelias dienas, ne savaitę, bet visą šimtą dienų, tada juos apima baisi panika. Juk gyvi būdami nei vienas iš jų nepasilikdavo vieni ilgiau, tarkim, mėnesio ir tai čia didelis avansas, juk kasdien reikia eiti į parduotuvę, darbą ar mokyklą, dar velniai žino kur, žiūrėti Žalgirį arba klausyti Rachmaninovo, nors jis ir uždraustas, bet slapčia gi vistiek gali viena ausim pasiklausyti, aišku, geriau, kad kaimynai neišgirstų, nes dar koks greitas gali greitai nušauti, ir jokiu būdu negali niekam apie tai prasitarti; todėl mėnesio tarpsnį čia įterpiau smarkiai perdėdamas, ką jau kalbėti apie šimtą dienų. Pabandykite, kas dar esate gyvas pabūti vienatvėje bent pusę šito termino, pamatysite, kad galite nuo to išprotėti, galų gale, niekas jums to ir neleis, nuolat kažkas skambins į duris, reikalaus, kad išplautumėte laiptinę arba ištuštintumėte savo pašto dėžutę, nes laikraščiai iš jos jau virste virsta, ir gal jūs jau numirėte, kad spauda jums nerūpi, gal jus reikia patalpinti į kokią bepročių įstaigą, ką? Arba ims skambėti telefonas ir nuolat siūlys kažką pirkti arba kur nors keliauti, o kur dar visokie draugai, pažįstami, giminės, sakys, svoločiau, tu gal numirei, ko nesirodai, vakar vėdarų skanių buvom išsikepę, kaip taip tai leki vos ne kasdien pažiūrėti, ką mes valgome, o dabar staiga jau tris dienas nesirodai, kas nutiko?

Todėl puikiausiai suprantu tokį poną Kruzą Robinzoną, kai jis neištvėręs vienatvės, net pakeitė savo orientaciją, pasigavo kažkokį berniuką ar jaunuolį ir pavadinęs jį Penktadieniu, laimingai ir ilgai gyveno. O ką daryti, jei moterų nebuvo? Teko imti kas yra. Ir nieko, žmogus gali prie daug ko prisitaikyti, susitaikyti ir net gyventi okupuotas, ne visi bėga į mišką ir ten palaidoja savo jaunystę, kiti arba tiksliau dauguma rūpinasi išgyvenimo instinktu, tampa partiniais, skanduoja šūkius, naudojasi privilegijomis, paskui visko išsižada, kai įvyksta tektoninis lūžis valstybės gyvenime, dievagojasi, kad visada buvo miške, nors visi matė jį, tarkim, skambinantį pianinu, kabinetuose ant sienų keičiami portretai, kabinamos naujos vėliavos, ieškomi nauji priešai, viskas kaip vakar ar prieš šimtą metų, kaip visada, mes viską jau daug kartų regėjome.

Taigi, gyvenime viskas paprasta, niekas nėra verčiamas išbūti vienatvėje šimto dienų, atvirkščiai, turi kasdien kažkur dalyvauti, kažkam padėti, būti empatiškas, viskuo domėtis, visiems aukoti, būti įveiklintas, turi būti visapusiškai išgręžtas, tame tarpe ir finansiškai, o kaip gi be šito, taip pat ir visapusiškai atsiskleidęs, privalai pasisakyti garsiai ir viešai, ar tu už vakcinas, kieno Krymas, turi pasmerkti visus priešus ir net juos įvardinti. Turi atsakinėti į įvairiausias anketas, net jeigu jose tu viską ir sumeluosi, nesvarbu, institucijos turi apie tave viską žinoti, tad pasislėpti nuo viso šito šimtui dienų tu net ir norėdamas nesugebėsi. Bet tu to ir nenori. Jau po kelių dienų uždaręs visus informacijos kanalus imi bodėtis vienuma, vienkiemiu, į kurį atsikraustei neva pailsėti nuo civilizacijos, vėl įsijungi telefoną, tipo tik pažiūrėsiu, ar jau neprasidėjo karas, juk sakė, kad tuoj tuoj mus užpuls, jau trisdešimt su viršum metų, tai gal vakar ar šiandien jau užpuolė? Bet vos tik įsijungi ryšio priemonę, tu vėl pasiglemžiamas naujų įvykių, naujų projektų, kurie būtinai palies kiekvieną, nes grindys bus žiauriai žemos ir niekas, net sėdintis lauko tualete, nebus saugus. Toks gyvenimas. Šimto dienų ramybės čia tau nešviečia.

Nebent mirsi. Tada nori nenori turėsi dar tris mėnesius ir truputį daugiau peržiūrinėti savo gyvenimo albumus, nemeluojančias nuotraukas, verksi ir garsiai kartosi: taip buvo, tikrai, esu kaltas, labai kaltas, pasiimk mane, Liuciferi. Aišku, rojuje būtų smagiau, ten šiltas klimatas, obuolių pilna, žaltys atveda tau moterį, bet tavo gyvenimo nuopolių koncertina nepraleidžia vidun nė vieno to neverto. Ir apgauti čia neturi ką, kaip buvo šiame gyvenime, anapus nieko nėra, nėra publikos, kurią gali mulkinti, esi vienas su savo sąžine, su savo praeitimi. Ar gali ją perrašyti ir pakeisti? Nejuokink voverių.