Šuo

Darganotas vėjas, kultivuojami rapsų laukai, netoliese girdimi autostrada važiuojantys automobiliai. Vidury laukų – kaimas. Mažas, vos keli namai. Pro langus smalsiai žvalgosi moteriškės, kiemuose bėgioja vaikai. Vyrai – arba dirba, arba prisigėrę guli kažkur. Ir tik vienas šuo sėdi po medžiu, nieko neveikdamas.

Jo snukutis ilgas ir raukšlėtas, akys vos bemato. Kadaise buvo dresiruotas, bet dabar beveik nieko negirdi. Šeimininkai mirė prieš metus, ir šuo niekam nebereikalingas. Vis dėlto koks nors kaimo gyventojas vis dar kartais pašeria nabagėlį.

Gyvena jis daugiausia prie to paties medžio, kur geri žmonės jam įrengė menką landynę, kad per žiemą nesušaltų. Dabar vasara – jis slepiasi ne nuo sniego, o nuo alinančios kaitros. Geria vandenį iš balos ir retai nueina toliau nuo savo medžio.

Artėjant vakarui, kai saulė nudažo dangų raudonai, jis išlenda ir pradeda savo kasdienę kaimo apžiūrą. Visi vadina šunį Inspektoriumi, Vertintoju ar dar kaip nors – jo žvilgsnis primena vertinančio žmogaus akis, o sunkūs atodūsiai – tarsi nepasitenkinimą. Tačiau pats šuo nieko nevertina. Jis tik šuo. Ieško maisto ir šilumos. Nori sugrįžti į tą laiką, kai dar buvo šeimininkai, kai galėjo gulėti ant lovos ir nereikėjo rūpintis nei maistu, nei pastoge.

Apėjęs kaimą, jis vėl grįžta prie savo būdos – šiandien niekas jo nepašėrė. Atsigula prie medžio, užmerkia akis, bet negali užmigti. Kažkur vyksta šventė – muzika, šokiai, riksmai. Bet nei vienas kąsnis nuo stalo jam neatiteks. Jis valgė vakar. O kas norės duoti pavalgiusiam šuniui daugiau? Niekas.

Pamažu jis užmiega ir atsibunda ryte. Pirmas vaizdas – raudona bala, daugybė nepažįstamų žmonių uniformomis, mašinos, verkiančių žmonių balsai. Šuo nežino, kas nutiko. Jis nesupranta, kad čia buvo nusikaltimas. Gal tiesiog nelaimingas atsitikimas. Jis tik mato, kad netoli jo buveinės atsirado svetimų žmonių.

Jis prieina prie jų. Vienas jį paglosto, kitas bando nuvyti. Uostydamas pažįstamus kvapus, jis negauna nei maisto, nei šilumos – tik šleikštų inkštimą ir verksmą.

Bet... kas tai? Keistas kvapas sklinda iš po brezento. Panašus į tą, kuris buvo tada, kai dingo jo šeimininkai. Tik dabar jis stipresnis. Gal dėl to, kad šuo alkanas. Bet jis žino viena – po tuo brezentu yra kažkas, ko jis nori.

Tyliai prislinkęs, jis nosimi kilsteli brezentą. Po juo – žmogaus ranka. Pažįstama. Vieno iš tų, kurie statė jam būdą. Bet šuniui tas pats. Jis jaučia viliojantį kvapą. Ir įsiriežia iltimis į mėsą.

Bam. Staiga kūną sudrebinantis skausmas. Jis suklumpa. Jam pašovė į koją. Iš uniformuoto vyriškio pusės pasigirsta žodžiai:

– Iškvieskite gyvūnų tarnybą. Reikės vieną užmigdyti.