Ateitis yra šiandien

Šiais laikais reikia tiesiog grumtis su nerašymu. Rašymas yra mąstymo tvirtovė, kurią taikomasi nugriauti, nes ji kai kam pavojinga. Tam, kuris nepastebimai, gudriai ir subtiliai yra pasišovęs sunaikinti žmonių galią mąstyti. Reikia pripažinti, kad šio užmojo pažanga jau yra didelė. Nežinau, ar tai atsitiktinumas, bet vis dažniau per įvairius kanalus girdžiu apie priklausomybę nuo telefono, kitų informacinių technologijų ir jos poveikį. Aišku, kad ir man tai aktualu, bet panašu, kad daugelis žmonių po truputį ima atsikvošėti. Suaugo karta tų, kurie nebeprisimena pasaulio be kompiuterio ar mobilaus telefono. O tas pasaulis buvo smarkiai kitoks. Esu jau tokio amžiaus, kad ir magistro laipsnį įgijau dar prastai mokėdama naudotis kompiuteriu. Prisimenu tokį reiškinį kaip interneto kavinės, prašymą paskolinti kompiuterį ar interneto prieigą, mobilius telefonus be interneto, teorines paskaitas apie informatiką, nes nebuvo kompiuterių klasės praktiniams užsiėmimams. Tačiau per porą trejetą dešimtmečių gyvenimas iš tiesų smarkai pakito.

Neseniai bandžiau atgaivinti susirašinėjimą popieriniais laiškais kaip senovėje, bet tas bandymas greit žlugo. Iš dalies dėl vis prastėjančio pašto darbo kaltės, bet ir dėl to, kad nelabai veržiausi tą padėtį taisyti. Susirašinėjimas paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje buvo svarbi gyvenimo dalis. Iš dabartinės perspektyvos sakytum, kad tarnavo savivokai ir terapijai, galimybei susisiekti su toli esančiu asmeniu. O štai dabar rašyti laišką ranka ant popieriaus atrodė kažkaip anachronistiška ir svetima. Grįžimas į praeitį, bet tarsi kažkoks beprasmis, nebereikalingas. Lyg sėstum į arklio traukiamą vežimą ir važiuotum kelis šimtus kilometrų plentu nuolat lenkiamas automobilių. Ir visai ne todėl, kad negalėtum ir tu viename iš jų sėdėti, arba gal traukinyje ar autobuse, kurie greit ir lengvai tave nugabentų į reikiamą vietą. Tiesiog dėl to, kad užsimanei grįžti į praeitį panašiai lyg užsigeistum aplankyti egzotišką šalį. Sumoki pinigais bei laiku ir gauni pramogą. Nebūtiną gyvenimui, bet teikiančią malonumą. Lyg primityvia laiko mašina keltumeis į netolimą praeitį. Visiškai paprasta, nes giliuose atminties rūsiuose prisiminimai, nors jau uždulkėję, dar nėra visai nunykę.

Kaip dukart du aišku, kad naujosios informacinės technologijos padarys žmonijos smegenims tą patį, ką jau padarė įvairios mašinos ir mechanizmai raumenims. Su nedidelėmis išimtimis žmonių, kurie darbe vis dar naudoja raumenų jėgą bei sąnarių lankstumą, daugumai visų kitų reikia vos ne per jėgą kalti į galvas, kad nustotų vien sėdėti arba gulėti ir imtųsi bent kiek nors judėti. Kad prisiverstų papildomai paėjėti bent vieną autobuso stotelę, o jau itin pažangūs eitų lieti prakaito į sporto klubus. Gal dėl to ir profesionalūs sportininkai tampa stabais su po jų kojomis klojamais didžiuliais pinigais. Palyginus su sėdmaišininkų fizine forma jie tikrai labiau panašūs į Olimpo dievus, negu į žmones.

Iki pat visai nesenų laikų žmonija neturėjo įrenginių, kurie palengvintų mąstymą. Tiesa, skaičiavimui buvo išradę abaką. Na taip, dar kompasą, astroliabiją, laikrodį, termometrą. Bet čia gamtos ir tiksliųjų mokslų sritis. Humanitariniam mąstymui ir mokslui skirti išradimai ilgus amžius tebuvo du – rašto sistema ir knygų spausdinimas. Išradimai skirti minčių fiksavimui ir saugojimui. Aišku galime prisiminti, kad senovės graikai Platono asmenyje burbėjo ir dėl rašto reikalingumo – jis esąs negyvas, juo užrašytos mintys sustingusios, negali apsiginti nuo oponentų. Be to dėl rašto prastėja gebėjimas įsiminti. Graikui rapsodui, kuris gal mintinai mokėjo „Iliadą“ su „Odisėja, “ tai be abejo galėjo atrodyti problema ir proto degradavimas, kad vietoj atminties tūlas pasitiki papiruso ar pergamento ritiniu.

Kadangi gimiau praeitame šimtmetyje, dar analoginiame amžiuje, atsimenu, kaip atrodė pasaulis, kai apie kažkur toli kuriamus skaitmeninius prietaisus labai mažai kas žinojo ir galvojo. Visokie įrankiai fiziniam darbui palengvinti buvo įprasti ir priimtini. Niekas mano vaikystėje neliūdėjo, kad žirgai ir arkliai tapo nereikalingi. Atsirado automobiliai, traktoriai ir kombainai, atstojantys kelis arklius iškart. Nedidelis kiekis žirgų tebegyvena dėl sporto ir grožio. Nebereikia jų nei darbe, nei kare. Panašiai kaip apšvietimui nebereikia vaškinių žvakių, nors jos irgi visai neišnyko. Kas galėjo pagalvoti, kad ir žmogaus laukia panaši dalia?

Ir štai atėjo toji ateitis. Ji pasibeldė entuziastingu matematikos, o vėliau informatikos, mokytojo balsu kuomet per pamoką jis įkvėptai pasakojo, kad štai vienas vienintelis neseniai išrastas prietaisas, vardu kompiuteris, pakeis visą įstaigą, kuri vadinosi skaičiavimo stotis. Stebėjomės tuo tarpu negalvodami ir nežinodami, kokia nelaimė žmogui gali būti tai, kad jis neteks ilgamečio ar net viso gyvenimo darbo. Aišku, tuo tarpu skaičiavimo stotyje dirbusios moterys dar galėjo susirasti ir kokius kitus darbus bei uždarbius. Tik mokytojas tada nepasakė, kad po trijų dešimtmečių mąstančios mašinos tiek patobulės, kad ims faktiškai viską vietoj žmonių galvoti. Net, pavyzdžiui, tokius paprastus dalykus kaip, ką Kalėdoms padovanoti bendradarbiui, kaip nueiti ar nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą. Jei reikės, bet kada primins, kada vyko Žalgirio mūšis ir nė knygos nereikės atsiversti. Knygos...

Visa senojo pasaulio išmintis ir žinios glūdėjo knygose. Reikėjo laiko, reikėjo pastangų, reikėjo galimybių prieiti prie reikiamų knygų, kurios gal gulėjo kažkokioje bibliotekoje kitam pasaulio gale. Šiandien jau atrodo neįtikėtina, koks buvo darbas su popierinėmis knygomis ir žodynais, kai reikėjo versti iš užsienio kalbos. Kai ranka rašėme po nemažai skaitymo pačių išprotautus akademinius rašinius ir dailiai perrašydavome ranka prieš atiduodami dėstytojui. Tie rašiniai buvo skirtingi – atspindėjo asmeninius gabumus ir mintis, tipines klaidas, unikalią rašyseną. Natūralų, tikrą, žmogišką intelektą ir jo galias. Rašyti nebuvo lengva, net ir vidurinės mokyklos rašinius, ypač nagrinėjant klasikinius didžiųjų rašytojų kūrinius.  Buvome labai jauni, mažai pažįstantys gyvenimą, bet reikėjo stengtis suprasti Šekspyrą ir Granauską, Donelaitį ir Šilerį. Metaforiškai sakant kartais iki skausmo būdavo sunku mąstyti, kažką kurti, traukti iš savo galvos. Galiausiai žmonija ir čia išrado palengvinimą.

Dabar dirbtinis intelektas gali apie viską pamąstyti ir parašyti. Kol kas dar su absurdiškomis klaidomis, bet sparčiai tobulėja. Dar prieš tai atsirado internetas, viską sujungęs į megatinklą. Dar yra socialiniai tinklai, kur tarsi bendrauji su žmonėmis. Viskas dabar skaitmeniniame pasaulyje yra „tarsi“. Tarsi bendrauji, tarsi pramogauji, tarsi dirbi, tarsi nusidedi, tarsi skaitai, tarsi mąstai, tarsi kuri, tarsi susipažįsti ir įsimyli. O gal ne „tarsi“? Gal iš tikro? Realus ir virtualus pasaulis vis arčiau susiliečia ir susipina.

Bet kas bus, kai užleisime teisę ir privilegiją patys protauti? Jau turbūt ir užleidome. Gal netgi su džiaugsmu? Šiais laikais jaunam žmogui tai itin lengva padaryti. Jis net negali kitaip. Gimęs protingų mašinų pasaulyje kasdien vis labiau virsta priedėliu prie tų mašinų ir jo ateitis priklausys nuo to, ar jis bent kiek dar galės būti ne mašinų valdomas, o šiek tiek pats jas valdyti ir tobulinti taip, kad pastarosios dar užbaigčiau pakeistų žmones. Ar taip ir atrodys žmonijos aukso amžius – dirbs, kurs, kažkiek dar judės ir galvos saujelė privilegijuotųjų? O visi kiti bus palaimingai pasinėrę į duonos ir žaidimų rojų? Palaimingą būvį, kur nebereiks nė mažiausios kūno ar proto pastangos, jokios įtampos ir nuovargio, jokios disciplinos ir jokios rutinos – ar tai ir yra galutinė mūsų svajonė? Gal ir galėtų būti, jei toks buvimas iš tiesų nebūtų pernelyg panašus į nebuvimą. Lyg švytuoklė, kuri galų gale žemiausiame taške sustoja ir paskui vėl reikia nemažos išorinės jėgos, kad ją iš naujo įsiūbuotų.

Bet jeigu pasibaigs visos pareigos, visi „reikia“, „privalau“, „turiu padaryti“ – gal būtent tada atsivers begalinės galimybės „noriu“ laisvei? Nežinau, ar čia rašau utopiją ar distopiją. Pakeliu rankas ir pasiduodu, nes tikrai nežinau, kaip bus. Pasiduodu nežinojimo nelaisvėn. Ne visada geriau žinojimas. Jėzus žinojo apie jo laukiantį nukryžiavimą ir krauju prakaitavo iš siaubo.

Man rodos pagrindinis klausimas, kurį reikia užduoti ateičiai, kas bus su žmonių bendravimu ir meile? Nesvarbu, kaip dirbsime, bet kaip mylėsime? Iš kur gims vaikai – šiltų motinos įsčių ar dirbtinių gimdų? Ar kūdikį sups rūpestingi šeimos nariai ar robotas-auklė?  Ar jaunuolis prisipažins apie šiltus jausmus žvelgdamas mylimajai į akis ar tik pasiųsdamas keletą baitų informacijos į jos telefoną?