Raktas

Nuo jauniausio amžiaus domėjausi ezoterika – Taro, alchemija, židikais, vudu ir daug kuo daugiau. Tai buvo mano kibirkštis, mano kuras, mano kasdienė duona. Neslėpsiu – geru žmogumi aš niekada nebuvau ir tai supratau. Savęs nekaltinau, priešingai – didžiavausi gebėjimu apgauti bet kurį kvailį, atėjusį pas mane į seansą.

Dar būdamas jaunas baigiau psichologijos magistrantūrą. Be pastangų skaičiau savo klientus, nors to dažnai nė nereikėdavo – jie patys išduodavo viską, ką norėdavo išgirsti. Aš tik pridėdavau savo išgalvotų pasakų, kurios bent kiek juos apramindavo. Tiesą sakant, kai dabar apie tai galvoju, aš visgi buvau psichologas – tik siūliau ne ilgalaikius sprendimus, o trumpalaikes iliuzijas, kurios nors trumpam pagerindavo žmogaus savijautą. Bet nukrypau nuo temos.

Ezoterika visada buvo įdomus ir mane žavėjęs reiškinys, tačiau pats ja niekada netikėjau. Man trūko įrodymų – kaip tikram mokslininkui man reikėjo įrodymo, kad mano hipotezė teisinga. Kadangi jų nebuvo, reiškė arba aš blogai atlikau eksperimentą, arba mano hipotezė klaidinga. Gana ironiška, žinant tai, ką žinau dabar.

Taigi, dešimt metų mulkinau žmones, kol galiausiai bankrutavau. Taip, net ir tokioje srityje galima bankrutuoti. Problema buvo mano noras užsidirbti kuo daugiau – pakėliau savo kainas, žmonių pradėjo eiti mažiau. Tuomet mane pradėjo vadinti šarlatanu – jų vaikai užaugo ir juos „apšvietė“. Ironiška, kai prisimenu, kaip bandydavau tiems tėvams įdiegti „tiesą“, o jie tik nusijuokdavo ar net pradėdavo rėkti.

Būtent tai, kad jauni žmonės pradėjo kelti klausimus ir buvo labiau išsilavinę, sužlugdė mane. Juokinga, bet tuo mano gyvenimas nesibaigė. Pardaviau savo butą ir už likusias santaupas nusipirkau namą mažame kaime. Didelį – net pavadinčiau jį dvaru. Kol jo nemačiau, mano mintys svyravo: ar tai bus visai sulūžęs, netinkamas gyventi pastatas, ar toks, kuriame galės apsistoti ne tik aš, bet ir būsimos kartos.

Pamačius jį, viskas pasirodė nei blogai, nei gerai – tiesiog didelis dviaukštis namas: virtuvė, du miegamieji, atskira vonia ir tualetas prie kiekvieno miegamojo, rūsys, salonas (sakau, net per didelis) ir galiausiai – biblioteka su darbo kambariu. Būtent dėl žadėtos bibliotekos ir darbo kambario aš šį namą ir nusipirkau. Pagal nekilnojamojo turto agento pasakojimus, šie kambariai buvo išlaikyti puikioje būklėje. Buvęs savininkas buvo rašytojas – taigi, darbo kambarys turėjo būti idealus. Su savo žiniomis ir paskutinėmis lėšomis planavau pralobti parašęs kontraversišką knygą ir, padedant draugams, paskleisti ją kuo platesniam žmonių ratui.

Apie ką tiksliai rašysiu – nežinojau. Bet man tai nebuvo svarbu. Mokėjau elgtis su pinigais. Maisto ir vandens man pakako – daugiau man nereikėjo. Neturėjau jokių priklausomybių, o pasimėgavimui gyvenimu man užteko ir to nutrūktgalviško dešimtmečio.

Persikėliau pavasarį – šiltą balandžio mėnesio dieną. Ta diena buvo beveik tobula: gėlės kvepėjo, niekas netrukdė mano kelionei, o aš buvau gerai išsimiegojęs ir žvalus kaip niekad. Įžengęs į namą, kaip ir minėjau, mačiau daug kambarių, bet mano kojos vedė tiesiai į darbo kambarį.

Vos įžengęs, nusivyliau – nebuvo likusi nė viena knyga iš visų keturiolikos lentynų. Tik dulkės ir tuštuma. Aišku, nebuvau toks naivus tikėtis pilnos bibliotekos, bet bent kelios knygos... Bet kokiu atveju, apžiūrėjau lentynas. Jos buvo eglinės – jei mano išlikimas priklausytų nuo sprendimo ar sudeginti jas, ar mirti šalta mirtimi, tikriausiai rinkčiausi mirtį. Medienos kokybė – karališka, raižiniai – stulbinantys.

Pačiame gale stovėjo krėslas – neblogas, bet apdriskęs ir suplyšęs. Iš kairės – praėjimas į darbo kambarį. Tai buvo vienintelis kambarys, neskaitant tualetų, į kurį nebuvo galima patekti tiesiai iš koridoriaus.

Įžengęs pamačiau kelis stalčius, langą už kėdės, pačią kėdę ir – tai, kas šiam kambariui suteikė visą didybę – stalą. Ne kažkokį ten staliuką, ant kurio savo poemas rašinėja vargšas, alkanas poetas, o tokį, kuris šaukia: „Aš priklausau ne šiaip rašytojui, o klasikui! “ Tai nebuvo stalas – tai buvo meno šedevras, pagamintas iš tokios medienos, kad net anksčiau matytos knygų lentynos šalia jo atrodė kaip mėšlas.

Jis buvo padarytas iš tamsaus ąžuolo, išraižytas, su paauksuotomis stalčių rankenėlėmis. Jo fasadas – lyg meno kūrinys, o profilis išryškino subtilią didybę. Prisėdus prie jo, jautiesi ne šiaip rašytoju, o šio kambario karaliumi.

Aš ir toliau jį gyriau mintyse, bet buvo viena problema. Prie kairiojo apatinio kampo, žiūrint nuo sienos prie durų, matėsi įskilimas. Ir gerai būtų, jei jis būtų mažas ir nekristų į akis – bet ne. Jis buvo pakankamai didelis, kad trauktų dėmesį, bet kartu ir per mažas, kad keltų rimtą pavojų stalo konstrukcijai.

Mano vidinis perfekcionistas vos nepasikorė. Jau norėjau lipti sienomis, bet suvaldžiau save. Pagalvojau – na ir kas, įskilimas. Nieko čia baisaus. Bet sutvarkyti jį privalėsiu, nes kitaip žinojau – ramiai sėdėti prie to stalo negalėsiu.

Bet dabar ne apie tai. Mielam skaitytojui tikriausiai įdomu, kodėl aš tai rašau. Aš nerašau tam, kad pasirodyčiau, koks esu vargšas dėl sulūžusio stalo, ar kad pasigirčiau gyvenimu kaip turčius, nors realiai esu beveik vargšas. Aš rašau tam, kad papasakočiau apie tai, kas nutiko žiemą, praėjus jau nemažam laikui nuo mano apsigyvenimo šiame name.

Sugrįžkime ten, kur baigėme. Nors ir turėjau pinigų, jie negalėjo manęs išmaitinti amžinai, todėl įsidarbinau buhalteriu kaimo seniūnijoje. Tai buvo neįtikėtinai lengva – vien to, kad esu baigęs universitetą, visiškai pakako. Galima būtų pamanyti, jog, būdamas buhalteriu, pradėjau kišti nagus į neapsaugotus pinigus, bet ne – man to visiškai nereikėjo. Nors ir negaudavau daug, man visiškai užteko, o tokio darbo, kur nereikia purvintis, aš tikrai nenorėjau prarasti.

Stalą pavyko sutaisyti tik rudens pabaigoje. Medienos meistras, sukūręs šį stalą, jau buvo miręs, o jo mokinys – beviltiškas, tad buvau priverstas ieškoti meistro už kaimo ribų, kas buvo daugiau nei problemiška. Visi buvo arba labai godūs, arba visiški nemokšos. Galiausiai man pasisekė – sužinojau, kad yra vienas meistras, buvusio stalo kūrėjo brolis. (Kodėl šitą informaciją taip ilgai nuo manęs slėpė – vis dar nesuprantu, bet tebūnie.)

Jis sutiko imtis darbo už sąžiningą kainą. Pirmiausia jis atėjo į mano namus ir, lyg žinodamas, iškart nuėjo link bibliotekos. Ten kurį laiką stovėjo, žiūrėdamas į lentynas – jau nuvalytas nuo dulkių, papildytas keliomis dešimtimis knygų, kurias buvau nusipirkęs lankydamasis mieste. Tada jis prabilo:

– Seniai čia buvau... Šios lentynos... Ak... Matau savo brolio ranką.

Tuomet priėjo prie vienos iš lentynų, esančios tolėliau nuo įėjimo, ir tarė:

– O štai šitą aš pats nudrožiau. Gali matyti vieną iš mano klaidų – dėl stalo nepergyvenk, jau išaugau iš klaidų, tokių veltui antrąkart nepadarysiu.

„Klaida“ jis vadino kiek didesnę gyvatės akį nei kitose lentynose. Aš to nė nebūčiau pastebėjęs, jei jis pats nebūtų parodęs. Dar šiek tiek pakalbėję apie lentynas, nuėjome prie stalo. Jis jį apžiūrėjo ir nusišypsojo. Aš iškart paklausiau, ką tai reiškia.

Jis atsakė:

– Šypsausi, nes matau savo brolio priešpaskutinį šedevrą. Įskilimas – nesunkiai pataisomas. Pagrindinė problema ta, kad jis įskilęs giliau, nei maniau, ir labai iškraipytu kampu. Reikės užpildyti tą vietą medžio dulkėmis ir klijais.

Toks neprofesionaliai skambantis atsakymas mane šiek tiek sukrėtė. Jei būtų reikėję tiesiog užpildyti įskilimą, būčiau tai padaręs pats. Man reikėjo, kad stalas liktų šedevras – be matomų įbrėžimų, be nelygumų, kad medis išlaikytų piešinį ir šviesotamsą. Bet jis mane užtikrino: tai nebus paprastas užpildymas ir šlifavimas – jis pažadėjo, kad stalas vėl taps tikru meno kūriniu, be išimčių.

Man neliko nieko kita – tik pasitikėti juo.

Jis užtruko savaitę. Maniau, kad padarys per pusę to laiko, bet jis – ekspertas, tad nedrįsau jo skubinti. Rezultatu buvau patenkintas. Bet štai ko nesitikėjau – jis parodė raktą, kurį rado stalo viduje. Apie jį man nieko nepasakė. Nors buvau beveik tikras, kad jis žinojo apie jį nuo pat pradžių. Ne jausmas – įsitikinimas. Aš buvau užtikrintas, kad jis man melavo, kai tvirtino nieko nežinąs. Tačiau tuo metu buvau per daug pavargęs, todėl tiesiog nieko neklausinėjau, sumokėjau ir jį išleidau.

Tą naktį miegojau kaip užmuštas – be sapnų, be kaldros, be ilgo vartymosi prieš užmiegant. Vienu momentu pasidarė šalta, aš atsikėliau, ir mano žvilgsnis sekundei užkabino kažką judantį už lango. Aišku, išsigandau, bet greitai įtikinau save, kad tai buvo koks nors paukštis arba praskriejęs lapas.

Ryte neturėjau nei noro, nei jėgų apžiūrėti tą raktą. Ir apskritai, ilgą laiką taip ir neprisiruošiau. Tarsi tyčia, darbe padaugėjo užduočių, o namo grįždavau visiškai išsekęs, be jokio smalsumo aiškintis, kam tas raktas skirtas. Taip mano susidomėjimas pamažu išblėso. Raktas liko stalo stalčiuje, šalia mano rankraščių, prie kurių taip pat negalėjau sugrįžti dėl tų pačių priežasčių.

Galiausiai atėjo žiema. Pirmas sniegas. Mažiau darbo. Aš jau buvau visiškai įsiliejęs į kaimo gyvenimą. Mūsų seniūnas – senas ir silpnas žmogus – dažnai pradėjo lankytis pas mane vos tik prasidėjo šalčiai. Jis buvo labai protingas, mėgo skaityti Kantą, Edgarą Allaną Po, Šekspyrą. Šachmatus laikė neinteligentišku žaidimu, todėl visada vietoj jų siūlydavo žaisti šaškėmis. Geras senukas – neįkyrus ir dosnus.

Bet du dalykai mane trikdė. Pirmas – jis neturėjo vienos ausies kaušelio ir nieko apie tai nepasakojo. Man tai atrodė keistoka, bet kiekvienas žmogus turi savo skeletų spintoje. O antras – jis vis dažniau norėjo patekti į mano darbo kambarį. Ir ne dėl stalo, kurį taip buvau išgyręs, o dėl to, kas jame buvo – dėl rakto.

Jis kažkaip žinojo, kad aš turiu tą raktą, ir net žinojo, kur jis yra. Kad meistras būtų jam papasakojęs – negalėjau to atmesti, bet juk aš niekada nedraudžiau jam kalbėti. Visgi... kaip seniūnas žinojo, kad raktas liko tame pačiame stale, o ne tarkim pas mane kišenėje? Šito nesupratau. Tas raktas jis traukė kaip magnetas metalines dulkes. Būtent dėl to buvau priverstas liautis jį įsileidinėti į svečius, kas gerokai apsunkino mano gyvenimą.

Jis pradėjo reikalauti, kad dirbčiau greičiau, atlikčiau darbus už kitus, o galiausiai ir sumažino mano atlyginimą. Tai mane įsiutino, bet negalėjau nieko padaryti. Galiausiai susirgau – nuo per didelio darbo puoliau į stiprų gripą. Bet liga man suteikė viena – laiko. Aš pagaliau galėjau išsiaiškinti, nuo ko tas raktas.

Daug laiko neprireikė. Pradėjau nuo akivaizdžiausios vietos – darbo kambario. Pradėjau viską apžiūrinėti, atitraukiau kelias lentynas... ir tada pamačiau. Grindyse buvo įmūrytas seifas.

Tai buvo... keista. Kam reikėtų slėpti tai? Kas gyveno čia prieš mane? Ir kodėl seniūnas atrodė tarsi užhipnotizuotas to rakto troškimu?

Visi šie klausimai buvo įdomūs, bet apie juos aš tuoj pat pamiršau, pamatęs, kas buvo seife.

Tai nebuvo vienas daiktas – jų buvo trys: medinė lentelė, raštelis ir... Net prisiminus tai mane pykina. Tai buvo sausas, kaip tuomet maniau, žmogaus pirštas.

Ne baisu – siaubinga. Ne dėl to, kad tai pirštas – turčiai savo namuose laiko ir baisesnių dalykų. Bet dėl to, kaip jis atrodė: jis... pulsavo. Jis buvo gyvas – aš tuo įsitikinęs. Aš tai jaučiau, kai paėmiau jį į rankas. Jis buvo tarsi sudeginta pelė, kuri, stebuklo dėka, vis dar gyva. Tarsi jos širdis vis dar pumpuotų kraują.

Bet kaip pirštas gali turėti širdį? Kodėl jis apskritai pulsuoja?

Atsakymą į tai davė kiti daiktai iš seifo – tiksliau, raštelis. Jame buvo parašyta, kad tai – pirštas, priklausantis būtybei, kurią galima apibūdinti tik kaip biblinių demonų palikuonį.

Tai – humanoidas, turintis ausų įdubas, bet be ausų kriauklių; be akių, su suplota nosimi ir burna be lūpų. Liežuvis – ne žmogiškas – leidžia tai būtybei kalbėti, o jos kūno dalys, net nukirstos, išlikdavo gyvos. Tai būtybė, kuri neigia bet kokias mums žinomas biologinio gyvenimo taisykles. Bet tai dar ne viskas.

Tai – tik pusė siaubo. Nes galima manyti, kad tai tiesiog stipriai traumuotas žmogus. Bet koks žmogus turėtų aštuonias kojas – kaip koks arachnidas!?

Atleiskite, skaitytojai, už mano emocionalumą, bet jūs mane supraskite.

Visą gyvenimą tai, ką dariau, atrodė tarsi žaidimas – kažkas, ką darai iš neturėjimo ką veikti. Bet kai tai virto profesija, aš vis tiek netikėjau. Aš visad laikiausi mokslo, racionalumo, logikos. Ir štai – dabar tai viskas sudūžta. Jei tokie organizmai egzistuoja, tai kodėl Taro negalėtų būti tiesa? Kodėl voodoo negalėtų veikti? Kodėl!?

Ilgai negalėjau atsigauti. Ir net dabar – kai tik apie tai kalbu – man baisu. Aš suprantu, kad skambėsiu kaip išprotėjęs, degeneratas ar psichopatas. Bet ne – tai, tikriausiai, tiesa – Yo lo vi .

Padaręs nedidelę pauzę, tęsiu savo pasakojimą – vis artėju prie kulminacijos, bet kol kas grįžtu dar vieną kartą ten, kur sustojau.

Svarbiausias daiktas nebuvo pirštas. Tai buvo lentelė – paprasta, medinė, bet jos reikšmė buvo neįtikėtina. Raštelyje buvo parašyta, jog ji, kontaktuodama su tuo pirštu, gali apsaugoti namą nuo Demono intervencijos. Demono, kuris pasirodo kiekvieną paskutinę žiemos dieną.

Prisimenu, kaip tada nusijuokiau. Siaubingai. Vos ne isteriškai. Tą akimirką buvau visiškai išėjęs iš proto – ir gal geriau būtų buvę taip ir likti, nes išvada, prie kurios priėjau, buvo pernelyg realistiška tokiam absurdiškam scenarijui: kad tai – nevykęs pokštas.

Pokštas iš to meistro. Ir blogiausia tai, kad aš save tuo įtikinau.

„Aš“ palikau tuos daiktus seife. Aš norėjau patikėti, kad tai tiesa, bet „aš“ – neleido.

Mano protas strigo ties pačia idėja. Nors aš turėjau visus įrodymus ir visas galimybes patikrinti juos empiriškai, „aš“ – laikiausi įsikibęs normalumo – „aš“ to neleidau. „Aš“ nenorėjau, kad gyvenimas išslystų iš po kojų, todėl pasistengiau, kad pasilikčiau savo mažame, apgailėtinai saugiame pasaulyje, net jei jis pastatytas ant melo.

„Aš“ tapau autonomišku. Su išplautom smegenim. Po to visas kaimas pakito – viskas grįžo į tą pačią rutiną, kuri buvo prieš rakto atradimą. Net su seniūnu viskas tapo „gerai“. Tačiau tai jau nebuvau aš. Tai buvo mano tobula versija šitam kaimui.

Jeigu tuo metu būčiau buvęs adekvatus, būčiau supratęs – ne tik seniūnas, visas kaimas buvo kitoks. Keistas. Užhipnotizuotas. Ir tarp jų – „aš“.

Taip tęsėsi iki paskutinės žiemos dienos.

Tą dieną man buvo išeiginė – kaimo šventė. Tvarkiausi, kaip visada. Ir dėkoju savo žioplumui, nes besitvarkydamas, stumtelėjau pantiną. Seifas atsidarė. Kažkas manyje atsileido – instinktyviai pagriebiau pirštą ir įstačiau jį į lentelės angą centre.

Mediena buvo raudona – ne ta, kurią kada nors esu matęs. Nenatūrali. Bet tai tada nesvarbu. „Aš“ dingo. Ir grįžo aš. Bet kartu su manimi – grįžo ir panika.

Aš nebuvau pasiruošęs.

Į duris beldėsi. Iš pradžių vienas, paskui du, trys, šeši... dvylika. Tada – visas choras. Jie šaukė mane vardu. Visi. Taip švelniai, tarsi kviesdami išeiti į lauką. Bet niekas nespaudė rankenos. Namas buvo atrakintas. Jie tai žinojo. Jie negalėjo – dėl tos lentelės su pirštu.

Paėmiau lentelę ir bėgau į miegamąjį. Klupdamas, krisdamas – net nesuvokiau, kad jau naktis. Pažvelgęs į antro aukšto koridoriaus langą pamačiau jį...

Jis buvo toks, kaip aprašyta: be akių, be ausų kriauklių, suplota nosimi, burna be lūpų, liežuvis – ne žmogiškas. Kūnas – siaubingas, svetimas. Ir tada balsų choras nutilo. Tas padaras pradėjo kalbėti – nežmogiška kalba, švokštimu, tarsi tamsa pati kvėpuotų. Tik vienas žodis buvo aiškus: mano vardas.

Aš sužviegiau.

Nežinojau, ką daryti. Aš – nebe šarlatanas, apgaudinėjantis senutes. Aš – senis, matantis savo mirtį, kuriai jis nebuvo pasiruošęs. Aš – vaikas, milisekundę nuo kritimo nuo kalno. Aš – girtuoklis po žirgo kanopomis. Aš – numirėlis.

Aš rėkiau visą naktį. Kol jis kabėjo už lango, kol mano balsas išseko, kol balso stygos trūko – aš vis dar rėkiau. Per skausmą. Per beprotybę.

Kol, pagal pojūtį, po savaitės, išaušo rytas.

Padaras nutilo. Jis pradėjo kažkur eiti. Nežinau kur. Vis dar bijojau. Net nejudėjau – nė viena mano kūno ląstelė nedrįso sukrusti. Tik vidurdienį, kai saulė pasiekė viršų, atsistojau.

Pažvelgiau į veidrodį – atrodžiau pasenęs mažiausiai dešimtmečiu. Bet tai neberūpėjo.

Susirinkau visus daiktus ir iškeliavau tą pačią dieną.

Namą pardaviau. Išsinuomavau vieno kambario butuką. Įsidarbinau, nusipirkau kitą butą. Ir dabar gyvenu čia.

Bet...

Artėja žiemos galas.

Ir aš pamiršau, kur padėjau tą lentelę.

Ir kur tas pirštas.

Galbūt man to neprireiks. Bet žinok, skaitytojau – jei iš manęs nieko neliks, jei šis tekstas išgyvens, jei jis nėra sudegintas ar sunaikintas... vadinasi kažkas įvyko.

Ir nežinia, kaip tavo gyvenimas gali pasisukti.

///

Esu labai dėkingas, kad perskaitėte šį kūrinį. Tai yra pirmoji mano publikuojama novelė, kuri man pačiam skaitosi įdomiai. Žinoma, yra daug nuomonių ir požiūrio taškų, todėl būčiau labai dėkingas, jei juos išreikštumėte parašydami komentarą arba įvertindami kūrinį. Jūsų, kaip skaitytojų, įvertinimai yra labai svarbūs, nes jų dėka galėsiu tobulinti silpnąsias ir puoselėti stipriąsias savo kūrybos puses ateities kūriniuose.

Dar kartą dėkoju už jūsų dėmesį, mielieji skaitytojai, ir iki kitų kūrinių!