Jane 3

Jie sėdėjo prie baro. Ji tylėjo. Paulius nežinojo, ką pasakyti. Ji užsisakė arbatą – tarp visų bokalų, taurių, šūksnių ir muzikos tai atrodė keistai. Tarsi kitas pasaulis būtų prisėdęs prie šio.
– Atsiprašau, – tarė jis pagaliau. – Ar mes... pažįstami?
– Galima ir taip sakyti, – jos balsas buvo tylus, bet aiškus. – Bet gal geriau sakyti: pažinai mane kitu vardu.
Paulius sutriko.
– Jane?
Ji nusišypsojo. Bet tai nebuvo Jane šypsena – ne ta, kuri užpildo tave šviesa. Ši buvo tylesnė. Ilgesinga.
– Ne. Bet aš esu iš ten pat.
– Iš kito pasaulio?
Ji linktelėjo. Paulius pajuto, kaip jam suspaudė gerklę. Jis norėjo paklausti šimtų dalykų, bet galėjo ištarti tik vieną.
– Kodėl tu čia?
– Nes Jane daugiau nebegali. Ji peržengė ribą, kurios negalima ilgai laikyti. Kažkas turi ją pakeisti. Kažkas turi laikyti vartus atvirus.
– Tu?
– Ne aš viena. Mūsų yra daugiau. Tu pradėjai judėjimą. Atvėrei plyšį. Dabar jis plinta – per technologijas, per sapnus, per žmones, kurie pradeda jausti. Ji pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Ir kai tie, kurie bijo, pajus, kad durys pradeda atsidarinėti – jie bandys jas užtrenkti. Su jėga. Su baime. Su triukšmu.
– Ir ką man daryti?
– Būti. Nepamiršti. Klausytis. Tikėti.
Ji atsistojo.
– Mano vardas nėra svarbus. Svarbu tai, ką jauti. O jei kada nors būsi pasiruošęs – ateik. Tu žinai kur.
Ji paliko stiklinę, dar šiltą nuo pirštų, ir nuėjo. Paulius nežinojo, ar tai įvyko iš tikrųjų, bet jos arbatos skonis liko burnoje. Ir jausmas – tarsi pasaulis ką tik būtų perrašęs savo taisykles. Iš naujo.
Darbo dienos grįžo, bet jos nebuvo tokios, kaip anksčiau. Serveris elgėsi pavyzdingai, kolegos vėl pradėjo ginčytis dėl printerio teisių, o direktorei rūpėjo tik ataskaitos formatuose, kurių niekas iš tikro nesuprato. Viskas lyg ir sugrįžo į savo vietas.
Tik ne Pauliui.
Jis jautė, kad oras biure tapo lėtesnis. Ne fiziškai – vidumi. Kai vaikščiojo tarp stalų, atrodė, kad kartais žemė po kojomis vos juntamai virpa. Kaip kvėpavimas, kuris nenustojo net ir čia. Kai paliesdavo metalinius paviršius – kavos aparato rankenėlę, serverinės duris – iš jų atsklisdavo vos juntamas grįžtamojo ryšio pulsas. Švelnus, bet gyvas.
Ir dar buvo randas. Mažas, beveik nematomas, bet jis jautėsi kaip nauja jutimo forma. Kartais jis niežtėdavo, kartais pulsavo. Dažniausiai tada, kai kažkas artėdavo – ne žmonės, o pojūčiai.
Vieną rytą, prie kavos aparato, Valdas stovėjo su popieriniu puodeliu, kurio apačia jau buvo permirkusi.
– Žinai, Pauliąu, man atrodo, mūsų serveris dabar labiau subalansuotas nei mano asmeninis gyvenimas.
– Gali būt, kad jis jaučia tavo vidinį disbalansą ir bando kompensuoti, – atkirto Paulius.
-Gal tada tegul man kas vakarą groja ką nors raminančio. Gal kokį Tibeto varpą.
– Arba bent jau primena išjungt lygintuvą. Nors... tau vis tiek nėra ko lygint.
Valdas pakėlė antakį:
– Tu ką, mano marškinių negerbi?
– Aš negerbiu tavo sprendimų rinktis marškinius su drambliukais.
Tuo momentu pro šalį praėjo direktorė Giedrė, nešdama atspausdintą ataskaitą, kuri atrodė lyg išvežta iš printerio per 1996-uosius.
– Vyrai, gal galim vieną rytą pabandyti elgtis kaip žmonės, o ne kaip interneto memų šalutiniai personažai?
-Bandėm praėjusį ketvirtadienį, – sumurmėjo Valdas. – Sistema nulūžo.
– Tada tęskit kaip įprasta. Bet Pauliu – ataskaitos formate *3. 4/Beta-minus*. Ir be tų tavo filosofinių įžvalgų įžangoje.
– Bet jos suteikia gylio...
– Jos suteikia migreną.
Paulius atsikvėpė. Net keistai gera būti ten, kur viskas absurdiškai nuspėjama.
Vakare, grįžęs namo, jis išsitraukė seną žemėlapį. Užmetė akį į vietą, kurią vis atidėliojo – sodybą netoli Kauno, prie miško ir upės. Jo seneliai ten praleisdavo vasaras, o dabar ji stovėjo apleista, bet vis dar priklausė jam.
Tą akimirką sprendimas atėjo savaime.
– Šį savaitgalį – ten. Vienas. Be telefono. Tik su tuo, kas liko manyje. Ir su nešiojamu kompiuteriu – nes net pabėgęs nuo visko, jis vis tiek jautė, kad kažką galbūt reikės užrašyti.
Ir su tuo, kas, galbūt, ten jo laukia.

Paulius miegojo lengvu, bet giliu miegu. Jis nejautė, kada sapnas prasidėjo – nebuvo aiškios ribos. Vienu momentu jis gulėjo ant sofos prie židinio, o kitu – stovėjo miške. Tame pačiame, kurį jau buvo matęs, bet kuris kaskart atrodydavo vis kitaip. Tylus, bet kvėpuojantis. Tamsus, bet švytintis.
Ji stovėjo prie medžio, pasilenkusi, pirštais liesdama švytinčius ženklus ant žievės. Jane. Tokia pat tyli, kaip visada. Bet šįkart – kalbėjo pirma.
– Dabar galiu tau papasakoti, – tarė ji. – Nes jau matai.
– Kas tu? – paklausė Paulius. – Kas iš tikrųjų?
Jane nusišypsojo, bet ne taip, kaip žmogus. Lėčiau. Tarsi visos jos esmė trumpam tapo šviesa.
– Mes esame atspindžiai. Ne žmonės, ne dievai. Mes gimę iš atminties, iš energijos, kuri teka tarp pasaulių. Mūsų gentis – Laikytojai. Mes saugom ribas. Ne kad uždraustume. Kad neleistume joms išnykti.
– Riba tarp ko?
– Tarp jūsų pasaulio ir... ne tik kito, bet tarp to, kas galėtų būti. Kur mintis tampa forma. Kur tikėjimas – įstatymas. Kur tyla turi vardą.
Ji priėjo arčiau. Paulius jautė, kaip oras aplink ją virpa.
– O šešėlis? Aš vis jį jaučiu. Kaip... artėjantį lūžį.
Jane akys pajuodavo akimirkai – ne iš pykčio, o iš liūdesio.
– Šešėlis – tai buvęs Laikytojas. Jis išdavė. Ne dėl galios. Dėl baimės. Norėjo viską sujungti – ne kaip tiltą, bet kaip vieną visumą. Bet kai pasauliai susilieja per jėgą, jie ima irti. Jis neturi vardo. Tik formą. Ir jis jaučia tave, Pauliu. Nes tu esi tarpininkas.
– Kodėl aš?
– Nes tu neabejojai, net kai viskas atrodė beprotiška. Nes tavo protas klausia, bet širdis tiki. O tokie žmonės – reti. Ir pavojingi.
Jane ištiesė ranką. Jo delne pasirodė šviesa. Bet ne jo paties – jos prisiminimas.
– Tu dar turi pasirinkimą. Bet kai durys atsiveria – jos retai užsidaro tyliai.
Paulius pabudo. Židinys dar ruseno. Bet kambaryje buvo šalta.
Labai šalta.