Angelų keliai arba nuostabiausias iš sapnų

Pasaulis, Laikas, Visata
Jie varo vienas kitą mirti
Ir nieks negali nei aplenkti, nei pavyti
tų kurie jau mirę ir kurių jau seniai nebėra

O aš skrendu, degu, liepsnoju
lyg trūkinėjantis bolidas
Kaktomuša pasauliui, laikui ir visatai
lyg šviesulys iš trajektorijos išklydęs
O tie kurs mirę plasnoja jie visi šalia
Švelnia liepsnojančiūjų plunksnų pašvaiste
sparnų ugnim šalta ir tuštumos galia
nušviestos akys, kurios ne kelią renkas,
joms svarbu skrajoti,
jos vedamos tvirta pamišusia Valia

Jų tikslas tai Visatos vėjais joti
Tik su stipresniais nei jie kovoti
ir skristi... kristi... degti ir plasnoti

Tai Angelų keliai, tai jais šion Žemėn Protą atvedė
pamišusi Valia
kuri ne ten, tikrai ne ten panoro
lėkti, degti ir svajoti
Ne tai turėjo ji žmonijai duoti

Išlėkus, įniršus, Skaisčiūjų Žvaigždžių pajuokta
Ta kuri Šviečia kruvinais ir aitriais spinduliais
išvyta iš nakties švelnių įsčių lanksčiais ir piktais,
Šviesos atšvaitais
Žmoniją turėjo parklupdyti Tamsa

Ir paversti į tamsią ir žavią monadą
Kur klajotu beprasmėj erdvėj ir laike
pulsuodama nerūpestinga tuštybės dvasia
kuri amžinai gyvuotu... mirtyje...

Tai Angelų keliai, gyvybę davėm jums
Nepykit žmonės, kad palikom savo grimstančius vaikus
Nekeikit Angelų, negarbinkit Dievų, o Žmonės
nemelskit sau malonės !
Mes ne Dievai, kurių nėra
ir ne sparnai, kurie “pas kažką”...

Taika... taika tarp tylinčių šaltų stabų
ir šurmuliuojančių ginkluotų skruzdėlių
Taika... Pasaulis, Laikas, Visata
jie gena vienas kitą mirti
Kai skries pro šalį svylantis, pasenęs, bet visvien pamišęs
dangiškos ugnies bolidas
Norės jis Žemėj, kūdiky savam išvyst nors vieną spindulį
tyros ugnies...

1995.01